Skip to main content

Full text of "Stasys Šalkauskis. Rinktinė"

See other formats 


"PEDAGOGIKA 


(BENDROJI PEDAGOGIKA, DIDAKTIKA 
IR DORINIMO MOKSLAS) 


; Prof. St Šalkauskio “ 


"paskaitų užrašai. Ea 


Antras pataisytas jr -papildytas leidimas zr 


a : Išleido studentai: M. K. ir P. P, a 


kanas O 4 


PPS HERE —— 2 


~ 57 - 


DIDAKTIKA: 


o Ar e Sapa Sa m a ia o de io Si 


l.Didaktikos objektas ir aptártis. 

Plačiausia prasme imdami, didaktiką galėtume pavadinti ugdymo 
mokslu. Bet tai būtų akies ia supratimas, nes didaktika šau objek- 
tu ima tik vieną ugdymo | dalį - intelektualinį lavinimą ar a proti- 
nimą. Plačiai suprantamas pedagogikos mokslas apa 
ma pilnutinį ugdymą (Erziehung, education), kuriame galime skirti 
auklėjimo (labiau dorinio veikimo) ir lavinimo (labiau protinio vei- 
kimo) sritis. Lavinimas (Bildung, formation arba instruction) kaip 
tik ir sudaro labiau didaktikos tyrinėjamąjį dalyką. Nenuostabu, kad 

O.Willmann'as savo "Didaktik als Bildungslehre" atskyré lavinimą 
(Bilaung) nuo auklėjimo (Erziehung), ir lavinimas, jo nuomone, esán- 
Li didaktikos (als Bildungslehre = kaip lavinimo mokslo) darbo sri- 
tis. | É | 

Žodis didaktika (kidas ci = mokyti) pradėtas vartoti, tik nuo 
17 amžiaus. W. Ratke; 1612 m. paskelbęs Frankfurte ""memožialą" mo- 
kyklų gerinimo reikalu, pats pirmasis pasivadino "didacticus", O Si- 
vo mokymo techniką: pavadino "didaktika". "JO amžininkas Amos Come- 
nius, 1628 m. išleisdamas "Didactica magna" čekų ir 1657 m. lotynų 
kalbomis, tą vardą plačiai išpopuliarino. 

Trumpa didaktikos aptartis tokiai“ Didaktika yra protinimo moks- 
128. Kadangi protinimu siekiama tiesos pažinimo, tai didaktika pir- 
niausis stengiasi ištyrinėti visus kelius, ‘kuriais planingiausiai 
1Y sékmingiausiai būtų galima tiesą prieiti. Jau iš etimologinės di- 
daktikos žodžio reikšmės matyti, kad didaktikos pagrindinė sąvoka - 
mokymas, kuris yra ne kas kita, kaip sištemingas auklėtinių proto 
galių lavinimas, planingai tiekiant jiems žinių. Mokymu auklėtiniai 
vedami į tiesą, kai jų mintys sūtaikomos'su tikrove bei realybe; auos 
se tuo būdu ugdomos ir intelektualinės vertybės, 

Bet kadangi pedagogika rezervuoja šavyje auklėjimo mokslą, “tai 
didaktikg suprantant vien mokymo prasmė būtų per siaura jos sąvoka. 
Iš kitos pusės, didaktika negali. apimti ir viso lavinimo,. kuriš sie- 
kia ne tik proto, bet taip pat valios, jausmų ir žmogaus fizinę sri- 
53. Mokymo išdava = kartinis išmokimas, kuris gali būti ir pamirš- 
vamas; lavinimo išdava - pastovus nusiteikimas, pasiturėjimas įgytu 
Cut. ' 

2.Didaktikos santykiavimas su pedagogikos sistema. 

Pedagogika - ugdymo mokslas. Į pilnutinio ugdymo mokslą įeina: 
fizinimas, protinimas, dorinimas, estetinimas ir religinimas. Vadi- 
nas, pilnutinis ugdymas rūpinasi visa Žmogaus prigimtimi ir ruošia 


p = 


jį visoms gyvenimo sritims. Tuo būdu susidaro pedagogikos sistema, 
kurioj didaktika, turėdama objektu protinimą, užima žymią vietą. 
Didaktikos vaidmuo pedagogikos sistemoje didėja dar ir dėl to, kad 
mokyklose ligi šiol turėjo persvarą intelektualinis pradas. 

Ugdyme skiriame auklėjimą 217 lavinimą. "Auklėjimas, kaip sakė- 
me, yra veikimas labiau doriniu atžvilgiu, lavinimas - labiau pro- 
tiniu atžvilgiu. Visiškai atskirti tų dviejų ugdymo sričių nuo kits 
kitos negalima, nes kiekviename lavinime turi būti auklėjimo eleme:-- 
kis, LF atvirkščiai, - kiekvienas auklėjimas žmogų šiuo tuo ir lavi- 
na. Kaip pedagogikos sistemoj derinamas auklėjimas su lavinimu,kokią 
"vietą tenai užima pagrindinė didaktikos sąvoka - mokymas ir mokymo 
"metodologija, galima pavaizduoti aiškiai Sitokiu sueinamy tysų bré- 
žiniu: ni A 

1 AS _1. ugdymas (auklėjimas plačia prasme); 
M 2. auklėjimas (auklėjimas siaura prasme- 
- auklėjamasis veikimas labiau doriniu 
atžvilgiu); Šo $ 
3. lavinimas (sula Janis veikimas la- 
biau protiniu atžvilgiu); 
4. mokymas; .. 
5. mokymo metodika. 

Brėžinys aiškiai. rodo, kad ugdyme auklėjamasis elementas (pa- 
tušuotas skritulys) siékia lavinimą, mokymą ir net mokymo metodiką. 
Todėl pedagogikos sistemoj ir kalbama apie auklėjamąjį lavinimą bei: 
mokymą. Herbarto, Willmann'o (Didaktik als Bildungslehre) tatai pa- 
brėžiama didaktikoje. | 


3. Didaktikos suskirstymas. 
Didaktika turi uždavinį parodyti, kokiu būdu geriausia galima 


būtų auklėtinis įvesti į tiesos karalystę, kitaip sakant, - kaip 
įgalinti auklėtinis dalyvauti intelektualinėse vertybėse. Iš įvai- 
riausių tiesų daugybės reikia pasirinkti planingai medžiagos, suda- 
ryti sąlygas jai pasisavinti, mokomai tą medžiagą patiekti ir t.t. 
Tokiu būdu, iš vienos pusės, reikia protinimo organizacijos, iš ki- 
tos - protinimo metodų. 

Metodai vėl nelygu: gali būti bendri - visiems dėstomiems da- 
lykams, gali būti specialūs - atskiriems dalykams. Tad ir gauname 
tokią didaktikos suskirstymo schemą: 


- 59 - 


: l.organizuoto protinimo tipai (mo- 
kymo įstaigos); 
2.materialinės protinimo A 
bės (vieta);' 
E Protinimo organi- 
| zacija. 
Didaktika 


3.išviršinės rotinimo Rao 
(apersiiale!; 


Se išvidinės go tinio Ba auk- 


-1.bendroji metodika (atsižiūri la- 
biau į auklėtinio prigintį); 


17 Prorun proio 


/ 
lėtinis); 
5 „mokomoji medžiaga ir jos santvarka. 
ONO 


Zi specialioji metodika (atsižiūri 
labiau į Uokomą ją medžiagą); 

"Čia "galima paminėti ESA dois: didaktikos pastabų. AS 
sia, mokyias turi būti taip organizuojamas, kad ruoštų Žmogų trims 
pagrindinėms gyvenimo sritims: prigimčiai, kultūrai, religijai... ` Mo- 
komoji medžiaga turi būti pritaikoma gyvenimo reikalams laikantis 
Lrijų pagrindinių principų: pilnatvės, harmonijos, subordinacijos. 
Ji reikia surišti su pergyvenimais: 1) suprasti gyvenimo faktai, 

2) iškelti juose esąs dėsningumas ir 3) pabrėžti kas reikalinga Eye 
venimii = suvokti. dorinės elgimosi normos. i, 


dera pS 4 Didaktikos literatūra. 
L. Baumgartner, Ha Unterrichtslehre. 3 Aufl. Freib.i.B. +1910. 
(populiari, kiek pasenėjusi).. 


meann, 0 Didaktik alš PORRA, 54 Aufl. Lia 


i TO 


tolcner _ Theoret.P4ddag.u.allgem.Didaktik. 2 Aufl. 1912. 
göttler, 2 ee der EA BO BE: Kempten Y» Mūnchen 1915. 


— O Lu + 
H 
O 
H- 
Q 
eS 
O 
R 
= 


- 60 - | 
MA AI AS | 
"Protinimo organizacija. | 
Didaktika turi dvi pagrindinesdalis: 1) protinimo organizacij: | 


ir 2) protinimo metodiką. Kalbant apie protinimo organizaciją, ten“ 
paliesti pirmiausia protinimo esmė ir savybės. i | 


"I Protinimo esmė ir savybės. 


l.Protinimo aptartis. 


———-- mmm m —-————— 


Jeigu ugdymas yra žmogaus ruošimas gyvenimui, tai protinimas 
yra ruošimas intelektiniam darbui. Protinimas veda žmogų prie inte- 
lektinio subrendimo, kuris pasireiškia statine ir dinamine jėga. To- 
ji jėga, kuri turi reikalo su statine protinimo struktūros puse, su- 
darančia objektyvig mokslo žiniją, vadinasi sta tine. Dinaminę jėgą. 
sudaro subjektyvus sugebėjimas pasisavinti tas žinias ir jas toliau 
plėsti naujais intelektualiniais pradais. 

Statinę ir dinaminę gyvenimo pusę galima pareikšti tokia schema: 


l. Objektivi árba statinė gyveni- Le Subjektivi arba "dinaminė. 
mo pusė (Bažnyčia, civilizacija, gam- gyvenimo pusė (religija, kultū- 
TENOS- E ra, prigimtis). 

2. Žinija mokslų pavidale arba “2. Intelektualinis iseilavini- 
objektiviai organizuota tiesa... mas (intelektualinė kultūra). 

3. Pedagoginė protinino gerybè | 4 3. Ugdymo vertybė (glūdi pa- 
(tai, kas yra pageidaujama tikslu). čiam auklėtinyje). 

4. Tolimesnis-netiesioginis pro- 4. Tiesioginis-artimesnis pr'- 
tinimo tikslas (tiesa). inimo tikslas (žinios). 

5. Perteikiamoji-objektyvi-mate- 5. Formalinė-išvystomoji pa- 
rialiné pareiga. ©. Hi reiga. 

6. Pedagoginis materializmas. 6. Pedagoginis formalizmas, 


Kaip matome iš schemos, protinimas liečia dvejc jas gyvenimo ap- 
raiškas - objektyvias ir subjektyvias, erba statines ir dinamines. 
` Cbjektyvinė, arba statinė, gyvenimo pusė kelia aikšton objektyvuotas 
gyvenimo gerybes, kurios selkiasi Bažnyčioj, civilizacijoj ir gamtoj; | 
subjektyvinė, arba dinaminė, gyvenimo pusė rođo, kiek tos objektyvuo - 
tos gyvenimo gerybės aktingai reiškiasi: subjekte vert; bėmis, kurias 
sudaro religija, kultūra ir prigimtis. Objektyvios gyvenimo gerybés 
išeina aikštėn visų pirma žinijoj mokslų pavidalu, arba objektyviai 
organizuojama “¡iesa, kurios kaip tik siekia protinime.s. Kiek protini- 
mu, siekiant tiesos, subjekte išvystoms dinaminių jėgų, tatai ir su- 
aaro intelektualinę kultūrą. Vadinas, protinimu, arba intelektuali- 
nių lavinimu, "jungiamos objektyvinis ix subjektyvinis gyvenimo prad- 
muo., Juk didaktikoje kaip tik ieškoma kelių, kaip pertiekti objek 
vuotas gyvenimo gerybes auklėtiniui ir vuo būdu išplėtoti jo u 


t 


ao 


vines vertybes. Žinias, lyg kokią medžiagą, galima pertiekti; inte- 
lektualines galias galima tik lavinti ir vystyti. Jei protinime rū- 
pinamasi daugiau perteikiamąja medžiaga, tai gauname šališkumą, vadi- 
namą didaktiniu materializmu; ogi jei tenai rūpinamasi daugiau iš- 
vystomąja pareiga, tai gaunama šališkumą, vadinamą didaktiniu forma- 
lizmu. Tik žinių minimumas ir sugebėjimo maksimumas duoda tobulą pro 
tinimo sistemą. | 415 | 

Iš šitos protinimo supratimo analizės ma tome , kad protinimas 
ja ne kas kitás, kaip žmogaus ruošimas intelektualinio gyvenimo 


—————" 


Likslams. Intelektualinio gyvenimo tikslai, kaip jau matėme, aiškėja 
užkliudžius statinę ir dinaminę gyvenimo pusę. ke 


25 Protinimo tikslas. 


Tikslas yra tai, ko dėliai kas daroma; uždavinys - tai, kas. rei- 
kia daryti norint tikslą pasiekti. Tikslas yra nelyginant tam tikra 


proto galios išplėtojimas;:ogi tolimesnis protinimo tikslas yra 'tie- 


MA e e e s: ———————— Ra m m m O a e e e ——— ——— 


sa kaip. pedagoginė gerybė. Ugdomasis uždavinys čia yra duoto tikslo 
pasiekimas, suteikiant auklėtinio prigimčiai atitinkamo pastovaus 


bei sąmoningo nusiteikimo. Jis reikalauja ugdymo. tikslą - jungti: su 
auklėtinio prigimtimi. A L a p 
vinimu, mokymu ir auklėjimu. 

„ Protinimas - ugdymo apskritai dalis. Jį reikia skirti nuo moky- 
mo ir pamokymo. Mokymas yra sistematiškas protinės auklėtinio galios 
lavinimas planingai tiekiant jam žinių. Pamokymas yra pripuolamas 
(atsitiktinis) žinių arba pažinčių surišimas, daromas auklėtiniui. 
Bendrojoj pedagogikoj pamokymas taikomas formalinei išvystomajai pa- 
reigai, kuri iš vienos pusės reiškiasi skatinimu, iš kitos - draus- 
nininu. p 

Pamokymas veda į pamoką. Pamokymas suorganizuotas vietos, laiko 
ir turini atžvilgiu virsta pamoka. va 

Kokie iš tikrųjų santykiai tarp lavinimo, mokymo ir auklėjimo, 
aiškėja analizuojant kalbamas sąvokas. 

Kultūringos Vakarų tautos ugdymo sąvoką išreiškia auklėjimo var- 
du; bet šalia šito plataus auklėjimo žodžio supratimo vartoja dar tą 
“odį ir siauresne prasme. Taip antai, prancūzai savo žodį ėducation, 
vokiečiai - Erziehung gali vartoti plačia (ugdymo) ir siauresne 
(auklėjimo) prasme. Vadinas, ir education ir Erziehung gali reikšti 
ugdymą apskritai ir auklėjimą. Betgi auklėjimas, kaip jau minėjome, 
tesudaro tik vieną ugdymo dalį, būtent tą, kur vyrauja dorinimo už- 
davinys. Išauklėtas žmogus bus tas, kurs yra gavęs tvirtą dorinį pa- 
grindg ir savo valios jėga išstengia save valdyti visame gyvenimo 


- 62 - 
plote, neišskiriant nė išviršinio padorumo. Kitą svarbią, irgi jau 
minėtą, ugdymo dali, butent ta, kur vyrauja protinimo uždavinys, su- 
„daro lavinimas,: kurį prancūzai reiškia žodžiu instruction, vokiečiai 
- Rildung. Išlavintas žmogus (der: Gebildete) bus tas, kurs gavęs“ 
tvirtą intelektualinį pagrindą, įgalinantį laisvai orientuotis kul- 
„tūrinio gyvenimo klausimuose su tam tikru erudicijos minimumu. 

Ks ės S, A į pilnutinio Ugdymo Sitis + auklė- 
dedo mokomoji ica eem protinimo a privalu parink- 
ti ir sugrupuoti ne tiek pagal teorines mokslo kategorijas, kiek pa- 
gal gyvenimo sritis, į kurias jaunoji karta turi būti įvedama. Ogi 
tų pagrindinių gyvenimo sričių yra trys: prigimtis, kultūra ir reli- 
gija. Auklėjamasai lavinimas, arba protinimas, turi ne tik patiekti: 
Žinių iš kiekvienos gyvenimo srities, bet taip pat įkvėpti auklėti- 
niams: tam tikro praktinio nusistatymo kiekvienoj šitų sričių, steng-- 
:*dámasis savo priemonėmis stiprinti valią, lavinti būdą, skatinti do-- 
rinį bei religinj jausmą, neminint jau paprasto nusimanymo, sutei- 

+ kiamo pamokymais ir mokymų apskritai. Tik tada bus teisingai supran- 
'tanias protinimo ir mokymo uždavinys, kai jis sieks viso lavinimo ir 
auklė jimo uždavinius. Renkant mokomąją medžiagą auklėjamame lavini- 
me visados. atsižvelgiama į: reikalavimą, kad pilnutiniam gyvenimui 
(gamtai, civilizacijai, Bažnyčiai) būtų ruošiamas «pilnutinis žmogus 
„(aveikos prigimties, kultūringas,. religingas). 

Ben S to, kas čia ligi šiol pasakyta apiė protinimo esme ir savy- 
“bes, galimą daryti šitokių išvadų: Protinimas, yra Žmogaus "ruošimas 
intelektualinio gyvenimo tikslams. Viena pagrindinių protinimo sąvo- 
kų. - mokymas, kuris yra sistematiškas auklėtinių protinių galių. la- 
"vinimas' planingai | tiekiant jiems žinių. Protinimo tikslas aiškėja 


«palietiant' statinę“ «ir dinamine gyvenimo. puse» Artimesnis protinimo 


tikslas - auklėtinio 501 gar aa išplėtojimas alles vadinama sub- 
vystomoji lavinimo A tolimesnis jo tikslas - tiesa (tatai 
„vadinama objektyvė pedagoginė gerybė, kurią charakterizuoja pertie- 
kiamoji bei materialinė lavinimo pareiga). Reikia skirti mokymo, pa- 
mokymo, pamokos, lavinimo, auklėjimo ir ugdymo sąvokos; taip pat rei- 
kia skirti išauklėtą žmogų (su doroviniu pamatu) nuo išlavinto (su 
intelektualinių pamatu) žmogaus. Pilnutinis ugdymas pilnatvės, haruo- 
nijos ir subordinacijos principais suima į dermę tas sąvokas ir ruo- 
šia pilnutiniam gyvenimui pilnutinį žmogų. 
| II Organizuoto protinimo tipai. 

Organizuoto protinimo tipai yra lytys, kurios imasi protinimo 
pareigos. Neorganizuotas protinimas yra pripuolamas (atsitiktinis), 
' nesuvestas al sąmoningą ir planingą sistemą; organizuotas atvirkščiai- 


i E : 
- suvestas į sąmoningą ir planingą sistemą. Neorganizuotame protini- 
me reiškiasi pripuolami veiksniai, organizuotame - veikia veikėjai 


(tėvai, mokytojai, a IDEN bid 


jai 
Pavienis, arba individualinis protinimas. vyksta šeimoje, sutel':- 
tinis, arba viešas, - mokykloj. Kaip vienas taip ir kitas turi gerų 
ir blogų pusių, LY nevienodai buvo jie traktuojami istorijos bėgyje. 
Dabartinė pedagogika stovi ant sutelktinio protinimo L 


Seal e ——-— 


Mokykla yra išviršiniu būdu Aaaa atiendo protinimo 
Lytis. Pagal dėstomos medžiagos turinį. ir lavinimo uždavinį mokyklos 
gali būti bendrosios (bendras, turinys). Teisės atžvilgiu mokyklos 
gali: būti viešos: ir privatinės. | | . 

Jasso nekgklos yra t o k pi aa o turin- 
DOLREDOS pt E E RAE ad O a) : 
ra mokyklos, palaikomos pavienių (aiskios E 
arba jų organizacijų, turinčių ideologinio. pagrindo. 

„Ugdymo Sistemoje pedagoginis neutralumas. nei galimas nei. geisti- 
nas. Neideologinės organizacijos:. valsčius, miestas, apskritis ir 
b.t. neturi jokios teisės dėti mokyklai kokį ideologinį pagrinda,nos 
¿os pačios jo- neturi. Norėdami ugdyme išlaikyti pilną neutralumą, tu- 
vėtume atsisakyti nuo daugelio laimėjimų, per amžius žmoni jos atsiel- 
ba i dA o m. T E EN Žas 


Privatinės 


Bažnyčia, kaip ideologinė organizacija ir nevartojanti žmogaus 
sąžinės laisvei jokių varžymo priemonių, turi teisės auklėti savo ne 
rius tam tikroj pakraipoj. 

Viešojo pratinimo lytys, arba moksklbė, auklėtinio atžvilgiu 


zali būti: berniukų, UE ir mišros. Čia gali iškilti ir koedu= 
“acijos klausimas. 


Into :rnatai - su išlaikymų mokymas, eksternatai - be išlaikymo. 
Joe: „Mokyklų | laipsniai ir „tipai. 
Gerai paaiškės iš šios schemos: 
| Mokyklos I laipsnis | II laipsnis [III laipsnis [IV laipsnis 


: Bendrosios | pradinės vidurinės  |aukštesniosios 


Specialinės | Zemesniosios| vidurinės 


= | 


E „Mokyklos, pagal dėstomą turinį ir savo tikslą, kaip matome ga- 
13 būti bendros ir specialinés. Jos turi po "tris laipsnius. Bendry- 
ių mokyklų tokie laipsniai: pradinis, vidurinis ir aukštesnysis; ne- 
„wi aukštojo, nes aukštoji mokykla - speciali. Specialiniy mokyklų 


a 7 
tokie laipsniai: Žemutinis.» widurinis ir aukštasis; neturi pragtpio 


laipsnio, nes Pigdgios mokslas visiens. bananas ir privalomas, 


Posakis „Pradinė arba pradžios mokykla" atitinka prancūzų 
„école primaire"; ogi posakis „liaudies mokykla" = atitinka sudurti- 
nį vokiečių žodį - ¡Volksschule". 

b). Bendrojo lavinimo Sityje. 
| "Šioje srityje gali būti: 1. prirengiamoji mokykla; 2. vidurinė 
mokykla, kuri savo ruožtu gali būti skiriama į: a. vidurinę realinė 
mokyklą, b. progimnaziją, d. nepriklausomą vidurinę realinę mokyklą. 
3. aukštesnioji mokykla: a. aukštesnioji realinė mokykla, b. realin; 
nė gimnazija; C. klasinė gimnazija; d. suvienyta mokykla. 


c) Specialiojo lavinimo srityje. 
Čia gali būti būti: 1. žemesnės specialinės mokyklos; 2. vidu- 
rinės specialinės mokyklos; 3. aukštosios mokyklos. 
Visi tie suskirstymai edi e aiškumo nereikalauja, - jie 
savaime jau aiškūs. : 


„ Palyginamasis viešųjų ir rivatinių mokyklų vertinimas. 
Ugdymo praktika sudaužė svajones tų, kurie norėjo auklėjimo bei 


lavinimo darbo imtis nesilaikydami tradicijos (pv. Russeau), nes 
toks ugdymas kultūrinę pažangą padarytų nebegalima ir vietoje pasau- 
lėžiūros pasiliktų tuštuma. Žinios - tai sukrautas žmonijos inte- 
lektualinis turtas, kuriame glūdi ir pasaulėžiūros grúdai .- Objekty-: 
vinės gyvenimo lytys (civilizacija, Bažnyčia) yra istorijos bėgio “|| 
išdavos, kurios glaudžiai sutapusios su pasaulėžiūra. Jei norėtume ` 
ugdyme tenkintis vien formaliniu uždaviniu, plėtodami tik žmogaus 
galias ir neteikdami jam žinių, tai kiekvienam individui tada tektų 
kurtis savomis pastangomis sava pasaulėžiūra, o tam individas pada- 
ryti neturėtų nei jėgų hei laiko. Juk kaip gali vienas žmogus ap- 
rėpti žmonijos amžių laimėjimus. Šiaip ar taip, mokykloj turi žymė- 
ti ideologinis bruožas. . 

Pedagoginiu atžvilgiu valstybinėms, arba valdžios, mokykloms 
gręsia biūrokratizmo, šablono ir konservatizmo pavojai. Betgi ir 
privatinės mokyklos ne be pavojų. Privatinės mokyklos, jei jos veda- 
mos be pedagoginio idealizmo, netenka žadintojo ir lengvai pasiduo- 


= bk = 
ūuoda antipedagoginéms pakraipoms: propagandai prieš religiją,valsty- 
bę, esamą tvarką. Į privatinės mokyklas gali patekti greičiau moky- 
tojai ne tiek pedagoginiu išsilavinimu. pasižymį, -kiek protekcijomis, 
oažiūrų vienodumu ir:t.t. ; 
Mokykla negali būti EDS monopolis, bet iš antros pusės i 
ru negali visai nustoti mokykla rupintis, nes MORIK LOR gyveni- 
as pareina ir nuo materialinių aplinkybių. i 
Baigus aukštesniąją, arba aukštąją mokyklą, dažniausia tenka 
būti mokytoju. Mokytojo profesija, kaip ir visos kitos-turi savo ypa- 
5ybių ir privalumų, kuriuos sudaro aplinkuma. Taip, pavyzdžiui, dau- 
gelyje valstybių, kaip Šveicarija, Švedija, liaudies ir aukštesnio- 
sios mokyklos yra privalomos., Toliau, plačiai ima praktikuoti liau- 
dies universitetai. Toji mokyklos rūšis yra pateisinama kai kuriose. 
aplinkybėse, kur aukštesnis ir aukštasis lavinimas yra sunkiai pri- 
:inamas, nors išsilavinimo klausimas liaudies: sluogsniuose Ai labai 
aktualus. r ; ; ; ) 
Tokiose. įstaigose; .kaip liaudies universitetai, išsilavinimas : 
yra populiarus Li žinoma, negalima laikyti galutinu. Kol: žmogus gy- 
vena, turi-lavintis ir.auklétis. Ta idėją. „puikiai suprato 1876 m. 
anglai. Vėliau liaudies universitetas įgavo neišvengiamos reikšmės“ 
šiaurės Amerikoje. Kiek mažesnė jų reikšmė buvo Europoje, bet vėliau 
ir čia įgavo pritarimo, kaipo patogi liaudies švietimo priemonė. 
Liaudies universitętai,. kaip ir kitos.mokyklos ir lavinimo is- 
taigos, turi tikslu bendrąjį lavinimą su paruošimu specialybei. Čia 
tas vykdoma, įvairiausiais būdais.. Liaudies universitetai gali eiti 
visai nepriklausomai, gali veikti be sąryšio su kitomis mokyklomis 
Lr gali išsivystyti į autonomingą mokslo įstaigą; jis gali būti kaip 
paruošiamąja įstaiga tolimesniam specialiam lavinimui. Toliau gali 
būti nuolatinė mokykla ir turėti savo katedras, gali mokyti ir per 
1Ebus. Liaudies aukštųjų mokyklų organizacija beveik prilygsta savo 
į vairumu klausytojų masei. 
Bet liaudies aukštosios mokyklos nėra mūsų kurso ribose ir dėl- 
to mums neteks į jas gilintis. j 
Liaudies lavinimas prasideda švietimu liaudies mokyklose. Yra 
roa turi būti privaloma vaikams keturis metus lankyti pradžios mo- 
c¿xlos pirmąją dalį. Baigęs pirmąją dalį, kas nesiekia aukštesnio 
¿¿ecialaus lavinimosi, turi išeiti aukštesniąją dalį, kurios mokslas 
irgi tęsiasi keturis metus. Tos antrosios dalies tikslas yra paruoš- 
ti praktiniam gyvenimui. Aukštesnės kultūros tautose yra privalomas 
ir aukštesnis lavinimas, kol laikas žmonėms leidžia, tol eina toliau 
jau laisvai mokslą. Visos tos žymės aukštesniame laipsnyje turi būti 
sujungtos, nes visur yra šiokių tokių trūkumų. Daugumai netenka išei- 


L 


„ nei bendros nei aukštosios mokyklos. Dėl to, antrojo laipsnio liau 


2 Bb 

„dies mokyklos tikslas išleisti didesnius ar mažesnius spėcialistus. 

Baigusieji, kuriems „tenka eiti universitetas, gali šiokį paruo- 
Sima pagilinti, kartais ir atmesti, Taigi, liaudies mokyklos uždavi- 
nys yra auklėtinį paruošti. Kartais tam tikslui yra steigiamos tam 
tikros specialios paruošiamosios mokyklos. Kur liaudies mokyklos la- 
vinimas yra privalomas, savaime aišku, šios pastarosios atpuola. Į 
jas stoja vaikai, paruošti vidurinei arba aukštesnei mokyklai. Kadan- 
gi ji yra žymiai brangesnė, tėra prieinama aukštesnių sluogsnių žmo- 
nėms. Jos yra tuo geros, kad čia mokiniai gali’ sėkmingai netrukdomi 
ruoštis aukštąjai specialiąjai mokyklai. Be to, paruošiamosios mokyl:- 
los greičiau ruošia negu liaudies mokyklos. Pavyzdžiui, Paryžiuje. 
liaudies mokyklos ruošia keturis metus, tuo tarpu, kai paruošiamo- 
sios mokyklos ruošia apie 2-3 metus. Jeigu liaudies mokykla paruoši“ 
mui réikalauja daugiau laiko, kaip paruošiamoji mokykla, visiems mo- 
kiniams turi būti privaloma tik pirmoji dalis, kad netrukdyti mokslą 
pažangesniesiems. Antroji dalis paprastai yra neprivaloma. Kaip pats 
patyrimas rođo, „antroji liaudies mokyklos dalis daugiausiai stengia- 
si užpildyti paruošiamuoju mokymų. Reikia,.kad paruošiamosios mokyk- 
los tenkintų ir viduriniąsias mokyklas, kas praktikoje dažnai ir at- 
sitinka. Jos kartu su vidurinėmis mokyklomis sudaro aukštesnį liau- 
dies mokyklų tipą. Savo ruožtu vidurinė mokykla gali būti imama ne- 
priklausomai "nuo aukštesniųjų mokyklų arba priklausomai. Šiuo antruc 
ju atve ju kaip tik ir turėsime paruošiamųjų mokyklų tipą. Pirmoji vi- 
durinė mokykla, kuri veikia nepriklausomai nuo aukštesniosios moky k- 
los tipo, turi platesnę programa ir, žinoma, reikalauja ilgesnio lai- 
ko. Toks mokyklų tipas vokiškai vadinamas Realsohulė, prancūziškai - 
-- 1*école primaire. de 

Tokio tipo aukštesniųjų mokyklų nereikia painioti su mūsų pro- 
gimnazijomis, kurios apima gimnazijos žemesniųjų klasių programą. Pro- 
gimnazija turi keturias klases, paruošiamoji mokykla - šešias klases. 

Paruošiamųjų mokyklų pas mus nėra. Prūsuose paruošiamosios mo- 
kyklos yra sujungtos su liaudies mokyklomis, dėlto jos turi devynias 
klases. Tokia mokykla yra skiriama žmonėms, kurie nori įsigyti pla- 
tesnį Žinių akiratį, daugiau individualybės, kuriamosios minties.To- 
kie žmonės reikalingi ir valstybės viduje ir už valstybės ribų, pa- 
vyzdžiui, komersantai. Tokiose mokyklose patiekiama daugiau realios 
medžiagos, mokoma daugiau praktiškų dalykų, pavyzdžiui, komercijos, 
svetimų kalbų ir panašiai. Paruošiamoji mokykla, kaipo tokia, yra ne 
enecialaus, bet bendro lavinimo mokykla. Bendro lavinimo mokyklų yra 
ir auk“tesnio tipo. Tokio tipo yra visos gimanazijos ir aukštesnio- 
sios bendro lavinimo mokyklos. | 


A 
Aukštesniosios bendrojo lavinimo mokyklos. 

Visas aukštesniąsias bendro lavinimo mokyklas galima suskirsty- 
ti į tris rūšis: 1) realinė gimnazija arba aukštesnioji realinė mo- 
“ykla, 2) klasinė gimnazija, 3) aukštesnioji paruošiamoji mokykla. 
Visos tos mokyklos, galima sakyti, yra paruošiamojo tipo, nes visos 
ruošia į specialiąją aukštąją mokyklą - į universitetą. Visos jos su 
daro vieną grandį tarp liaudies ir aukštosios mokyklos. Vidurinė ir 
+ paruošiamoji mokykla yra žemesniojo tipo už aukštesniają, dėlto ne 
užtenka baigti vien paruošiamąją arba vidurinę mokyklą. Tolimesnį pa-- 
ruošimą suteikia aukštesnioji mokykla, kuri, deja, dėl lėšų stokos 
nedaug kam pasiekiama. 

Jeigu vienoje aukštesniojoje mokykloje susidaro didesnis mokinių 
skaičius, tenka ją dalyti provincijomis - regionais. Tuomet turime ) 
regioninę mokyklą (l’école regionale). Regioninė mokykla yra taip 
¿vat bendro aukštesniojo lavinimo tipo mokykla ir dėlto ją baigę tu- 
ri teises tęsti mokslą aukštesniojoje mokykloje - universitete. Aukš 
toji mokykla, kaip jau buvo sakyta, yra specialioji mokykla. Ji ski- 
viamo daugiau aukštesniųjų sluogsnių žmonėms, kuriems tenka vadovau- 
ti miniai. Aukštojoje mokykloje pilnai pasireiškia žmogaus individu- 
alybé. Aukštojoj mokykloj visuotinė kultūra jungiama su tautinė kul- 
tura. Dėlto aukštoji mokykla atestuoja visos tautos kultūrą bei ap- 
švietimą. | | 

Išauklėtas žmogus negali ir neturi pamiršti savo tautinės kul- 
tūros, bet iš antros pusės negali vien ja tenkintis. Jam neturi būti 
svetimas joks žmoniškumas, neatsižvelgiant, kokioje kultūroje jis pa- 
sireiškia. Tikras žmoniškumas, kitais žodžiais tariant, humaniškumas 
inteligento. profesijai yra viena pagrindinių sąlygų. Sėkmingam vei- 
kimui, reikia visiems vienodai .žmoniškumo: ir kunigui ir gydytojui 
“ir mokslininkui ir menininkui. Žmoniškumas įgyjamas ne viena diena, 
bet ilgu ir sunkiu darbu. Už tai jis ir tarnauja ne vienai dienai,o 
visam Žmogaus gyvenimui. Žmogiškos kultūros „supratimu, kiekvienas 
normalus Žingsnis turi tickti žmoniškumo. Taigi aukštosios mokyklos 
pagrindu turėtų būti humanistiškos dvasios menas, kuris veda prie | 
«ulturos šaltinių, kitaip tariant, graikų ir romėnų kultūros arba, 
““umpiau, klasinės senovės. Kadangi mūsų gyvenimui reikia ir realis- 
:inės pažiūros, neužtenka domėtis vien menu, bet reikia atkreipti dė 
:usio ir į matematikos bei gamtos mokslus, vadinasi į realistinę gy- 
[animo pusę. 

Tas dvi gyvenimo pakraipas išreiškia du mokyklos tipai. Humanis- 
“ing pakraipą išreiškia klasinė gimnazija, realistinę - realinė gim- 
nazija ir aukštesnioji specialinė mokykla. Jei klasinės gimnazijos 
„nugiausia dėmesio kreipia į kalbas, o realinės ir aukštesniosios 

„ceialinės mokyklos į matematiką, gamtos ir bendrai į specialiuosius 


ata ie E : 68 LS 
mokslus, tai pilnutinio ugdymo mokyklos į realizmą, sujungtą su kla- 
sicizmu. Nercikia. pamiršti, kač čia nėra tų abiejų pakraipų sintezė, 
o tik iš atžvilgio suderinimas t E ARE ugdymą, tiktai viae medio 
or viter, 

Kadangi klasinė gimnazija. pagrindu ima lotynų kalbą, jos pažini- 
mad gali patarnauti romėnų literatūra ir kultūra. Yra žinoma, kad ro- 
"ėnų literatūra yra graikų literatūros atvaizdas; už tat, Žinoma,ver- 
ta siekti graikų kultūros, kaipo visos kultūros Židinio. Realinė gim- 
nazija ir specialės aukštesniosios mol kyklos nuo to atsisako. Aš ne- 
neigiu realistinės krypties, bet neigiu perdaug didelį nukrypimą į 
realizmą. Būtų geriausia suderinti realizmą su humanizmu, realinę gim 
naziją ir aukštesnę specialinę mol:yklg su klasine gimnazija. Tuomet 
cautume naują mokyklos tipą - pilnutinio ugdymo mokyklą, kurios uždą- 
vinys yra apimti visas gyvenimo sritis. Tokia mokykla, žinoma, tėra 
ideali. Panaši į ją yra dabartinė realinė Te 7 užima vietą 
tarp klasinės' ir realinės gimnazi jos. 

_Klasinés gimnazi jos švorio centras glūdi humanižme, realinės 
gimnazi jos - _realinivose moksluosėj ` realinės mokyklos svório centre 
susidaro tarpas tarp realinių mokslų ir humanizmo, taigi realinė mo- 
kykla yra lyg pereinamasis tipas nuo klasinės gimnazijos prie realinės 
ap dogs 

"Tuos tris moxykly tipus vertina: nt 18 atžvilgio i humanizmę, pir- 
ma, Vietą tenka pripažinii klasinei ERT antra-realinei mokyk- 
144 ir trečią - realinei gimnazijai. Klasins gimnazija savo auklėti- 
nius lavina Žmoniškiau negu kurio kito tipo mokyklos. Žmoniškumas | 
yra charakteringas bendro išlavinimo bruožas. Be to, reikia pripañin- 
ti, kad klasiné gimnazija suteikia ir bendrai geresnį pasiruošimą to- 
limesniam lavinimi. Patyrimas rodo, kad ič klasinės gimnazijos išei- 
na daug geresni specialistai, kaip iš realinės: Tą reikia aiškinti 
tuo, kad klasinė gimnazija daugiau lavina žmoniškumuų ir kad Žmonišku- 
mas gyvenime turi lemiamos reikšmės. Tas nereiškia, kad ji visame la- 
vinime turi užimti pirmą vietą, tik rodo, kad tuo atžvilgiu geriau 
yra sutvarkyta klasinė gimnazija negu realinė. Bloga realinės gimna- 
zijos pusė yra ta, kad joje per mažai atsižvelgiama į filosofiją ir 
meną, kad perdaug vertinama materialinės gerybés. Tas be abejo turi 
blogos pedagoginės įtakos. Tuo būdu neišiaikomas pilnutinio ugdymo 
principas. Kiekvienas mokyklos tipas to gali siekti įvairiausiais ke- 
liais, bet jokiu būdu to negali užmiršti. | 

Jei galutinas rezultatas turi būti bendras išsilavinimas, tai 
ar negeriau būtų sujungti tuos visus tris mokyklos tipus. Patogu bū- 
tu sutvarkyti taip, kad nuo vieno mokyklos tipo būtų nepertraukiamai 
| ryti trys atskiri nevieno-- 


v 


pereinama prie kito, vadinasi, "kad būtų suda 
di laipsniai. Faktinai Vakarų Europoje taip ir yra. Ten mokyklos yra 


E 


Rppįppppppyypyyyyypyypppppyvpv PP 


= 69 > 
trijų laipsnių: pirmas laipsnis turi vieną bendrą dalį, antras laips- 
us dalinasi į dvi dali ir trečias - į tris dalis. 

Pirmose trijose klasėse einama viskas bendrai. Nuo IV klasės ei- 
1a pasidalinimas: viena dalis (klasinė) ima lotynų kalbą, antroji 
'realinė) - prancūzų ir lotynų. Toliau realinė dalis skiriasi dar į 
dvi dali: 1) rehkasi dar graikų kalbą, 2) anglų. 

Suvienyta mokykla stengiasi patenkinti visus vidurinių mokyklų 
tipus. Bet reikia pasakyti, kad realinė pakraipa yra daugiau paten- 
kinama negu klasinė. Trečiam laipsniui mokiniai turi dar vienus metus 
skirti, kad pramoktų graikų kalbos arba turi visai atsisakyti nuo to- 
limesnio klasicizmo. Tas išeina daugiausia realizmo, o ne klasicizmo 
naudai. Paskutiniu laiku vis labiau ir labiau einama prie to, kad vi- 
si trys tipai būtų lygiai prieinami ir platesniems žmonių sluogsnian. 
Didesnė mokinių skaičiaus dalis gyvena pas tėvus. Toje pat apylinkė 
je paprastai nėra kelių tipų mokyklų. Tėvai leidžia savo vaikus, kur 
"rčiau ir patogiau, neatsižvelgdami į jų gabumus. Tą trūkumą prašaii- 
12 suvienodintos mokyklos. Čia mokinys gali pasirinkti mėgstamą, šaką 
daug, sąmoningiau ir turi progos daug geriau išsipraktikuoti. Todel 
ta aplinkybė turi tą teigiamą pusę, kad apsaugoja auklėtinius nuo pri- 
puolamo ` specialybės pasirinkimo, 

- Kalbédami apie protinimo tipy organizaciją, matome, kad u ky- 
la keturiais liaudies lavinimo laipsniais. Pirmą laipsnį sudaro liau- 
ies mokyklos. Tai pagrindinė liaudies lavinimo dalis. Antrą laipsnį 
sudaro aukštesnioji arba specialinė liaudies mokyklos dalis. Kiekvie- 
nam jų išeiti reikia keturių metų. Jie yra privalomi visiems tokiems, 

kurie nesiekia aukštesnio lavinimosi. Toliau liaudies lavinimo eina 
liaudies universitetas. Dabartiniai liaudies universitetai plačiau- 
sia prasme neatatinka nei pedagoginių, nei mokymo atžvilgiu, nė vie- 
nam iš aukščiausių minėtų tipų. Jie, kaip minėta, gali būti priruo- 
Žiamieji vidurinei mokyklai ir nepriklausomi nuo aukštesniosios mo- 
'yklos. Trečią laipsnį sudaro klasinė ar realinė gimnazija arba rea- 
linė aukštesnioji mokykla. Ketvirtą laipsnį sudaro mokyklos, kurios 
stengiasi suvienodinti tuos tris anksčiau paminėtus tipus, vadinasi, 

"calinę gimanziją, klasinę gimnaziją ir realinę aukštesniają mokyklą. 
Jos, kaip buvo minėta, turi tris laipsnius. Pirmo laipsnio mokyklos 
“uosia aukštesniojo ir žemesniojo sluogsnių žmones bendram gyvenimui; 
ntrojo - ruošia specialybei daugiausia vidurinį visuomenės sluogsnį: 
¡reóias - ruošia aukštuosius visuomenės sluogsnius, kuriems skirta 
visuomenei vadovauti. ; 

Pirmas laipsnis yra bendras visiems sluogsniams délto, kad su- 
“velninty aštrias atskirų sluogsnių pažiūrų briaunas. Trims pažiūrų 

išims: klasicizmui, realizmui, kompromizmo formai, kuri stovi tarp 
salizro ir klasicizmo, atatinka trys mokyklų tipai: 1) klasinė gim- 


—--70 = - l l 

nazija, 2) realinė gimnazija ir realinė aukštesnioji mokykla, ir 

3) kompromizmo mokyklos tipas - sutelktinė mokykla. Realinės gimna- 
zijos svorio centras yra materialėje prigimtyje, klasinės - humanis- 
tinės kultūros srityje, realinės aukštesniosios mokyklos tarp tų 
dviejų sričių. Bet visi tie mokyklų tipai nepatenkina pilnutinio ug- 
dymo reikalavimų. Pilnutinis lavinimas galimas tik pilnutinio ugdy- 
mo mokykloje. Jeigu tokia mokykla yra idealas, tai niekuomet negalė- 
sime jo pasiekti, tik arčiau ar toliau prie jo prieiti. Jos svorio, 
centras turėtų būti.objektingame gyvenimo vertinime. | o 

Spresdami, kuri mokykla arčiau to idealo stovi, pamatysime, jos 
arčiau stovi aukštesnioji réaliné mokykla, dar arčiau klasinė gimna-- 
zija ir arčiausiai suvienyta mokykla, kuri stengiasi visa suimti sa- 
vyje visas tris mokyklų pakraipas. Realinė gimnazija stovi tolimiau- 
"sioje vietoje nuo šio idealo: Visi tipai randa beveik tinkamą suđe- 
rinimą. Gal ji nevisai patenkina klasinio lavinimo, bet tai atstoja 
savo patogumu ir pigumu. a 

Specialinės mokyklos tiesioginis uždavinys 2 ne bendras lavi- 
nimas, bet ruošimas. specialybei. Kitaip tariant, profesija yra spe- 
cialinés mokyklos objektu. Teorinės Zinios' joje įgyjamos protinimų, 
praktinės pasiruošiino pratybomis. Bendro: išsilavinimo čia įgyjame 
tiek, kiek jo suteikia specialinis ruosimasis profesijai: Speciali- 
nėj mokykloj. nėra pradinio-lavinimo specialybėj, nėra bendro išsila- 
vinimo. Iš antros pusės.bendras lavinimas neturi aukštojo laipsnio, 
nes bendras aukštasis lavinimas yra nesuprantamas. Bendras lavini- 
mas aukštesniajame laipsnyje virsta specialiuoju. 

| Specialių mokyklų gali būti daug daugiau. Bendrojo lavinimo mo- 
kyklos skiriasi tarp savęs arba laipsniu arba pakraipa: S specialio- | 
sios mokyklos daugiau skiriasi laipsniu ir profesinės - lavinimo tu- 
riniu, Specialiųjų mokyklų gali būti tiek rūšių, kiek yra įvairių | 
nrofesijų. Be to, įvairios profesijos gali būti tarp savęs jungia- 
mos. Profesijų atžvilgiu, specialinės mokyklos gali būti amatų, Ze- 
més ūkio, kaimo liaudies mokyklos, mokytojų seminarijos ir t.t.; 
laipsnio atžvilgiu - vidurinės, aukštesniosios ir aukštosios (univer 
sitetai, akademijos, politechnikos mokyklos). Kartais specialioji 
mokykla negali būti priskirta nė prie vienos mokyklos laipsnio at- 
žvilgiu, pavyzdžiui, nokytojųį seminarija. Ji yra ne pilna aukštes- 
nioji ir ne pilna vidurinė mokyklas: 

Didaktikos atžvilgiu specialinés mokyklos ne taip įdomios ir 
reikšmingos, kaip bendrojo lavinimo. Dėlto prie bendrojo lavinimo 
mokyklos ilgiau reikia užtrukti. | 

4. Palyginamasis. viešųjų ir orivatinių mokyklą įvertinimas.. 


ri eis SS 


Galutinoje AE viešų ir prin mokykly skirtumas 
pareina nuo, to, kame jos: yra.ir kokia jų administracija. 


a 

Vieša mokykla skaitoma tada, jei yra administruojama ir tvar- 
koma valstybės, autonomingų provincijų valdžios arba politinių įs- 
taigų; privatinė - kada yra administruojama ir tvarkoma pavienių“ 
asmenų arba kultūrinių įstaigų bei organizacijų. Pirmosios“ negali 
turėti ideologinių nusistatymą, bet gali turėti priverstinuno žymę, 
antrosios negali turėti priverstinumo galios, užtat gali turėti *ideo- 
loginį nusistatymą. Pirmos negali spręsti ideologinių klausimy,ant- 
ros negali davintis priverstinumo teisės. Pirmosios rūšies veiksmai 
yra surišti su teritorija arba jos dalimi, pavyzdžiui, Lig si 
valsčius, antrosios - su tam tikra Žmonių grupe. 

Kadangi viešos mokyklos yra steigiamos organizacijų, turinčių 
teritorialumo teisę, turi būti visiems prieinamos, neatsižvelgiant 
socialinės padėties, nei ideologinių nusistatymą. Privatinės mokyk- 

los kadangi yra steigiamos atskirų asmenų arba organizacijų, kurios 
"turi tan tikrą idealų nusistatymą, bet neturi autononijos ir teri- 
torialybės, negali būti privalomos, bet gali būti visiems prieina- 
mos arba tik tos ideologijos Žmonėms. Viešosios mokyklos, kadangi 
yra užlaikomos neideologinių organizacijų, o visos visuomenės, ne- 
turi pasidaryti propagandos priemone. Pavyzdžiui, valstybinės mokyk- 
lós turi tarnauti visai visuomenei, o ne kūrios nors ideologijos 
žmonėms. Nesilaikant tos taisyklės, perzengiamos faktinos galimybių 
ribos ir dėlto prasižengiama sąžinei. | 
Privatinė mokykla ne tik neturi būti neitrali, bet dar privalo 
ieškoti atatinkamų priemonių ir reikšti pageidavimų, kurie padėtų 
auklėti visuomenę savo ideologijos pagrindais. Viešosiose mokyklose 
yra laisvas auklėtinių apsisprendimas; privatinės mokyklos gali tu- 
rėti tik apsisprendimo teisės. 

Negali būti ugdymo sistemos be pasaulėžiūros apie žmogų. Nė 
viena sistema negali pasitenkinti vien bevalių teisių perteikimu ir 
skepticizmu. Tėvai turi nurodyti vaikų mokymo pakraipą. Jeigu palik- 
ti visuomenei nustatyti mokyklos pakraipą, išeitų tas pats, kas pa- 
sakyti, kad tiesa yra nustatoma daugumos nuomone ir valia. 

Normalinėse aplinkybėse neturi būti visuomeninių organizacijų 
mokyklos veikimo organuose, bet kiekviena organizacija gali ateiti 
mokyklai pagalbon materializmo žvilgsniu. Kuomet kurios organizaci- 
jos prisideda lėšomis, žinoma, reikalauja teisės turėti balsą ir mo- 
kyklos administravime. Tas nėra bloga, reikia tik vengti įeiti į 
confliktg su mokinių tėvais dėl pažiūros. Jeigu reikia pravesti ko- 
iy reformų, tai patogiau stengtis tėvus įtikinėjimu palenkti. 

Buvo nustatyta, kokios yra mokyklos ir kokie tarp jų santykiai. 
Matéme, kad yra privatinės ir viešosios mokyklos, kurių suvienodini- 
mas būtų neteisingas, nes šalia viešų dėl ideologinių priežasčių tu- 
ri būti ir privatinės mokyklos. 


TA 

"Dabar pažvelgsime į santykius mokyklos su šeima ir visuomene. 
Kiekviena mokykla su auklėtinių šeimomis turi palaikyti tamprius 
santykius. Mokytojai turi lankyti vaikų tėvus, palaikyti su jais san 
tykius. Šeima turi turėti sprendžiamosios reikšmės mokyklos gyveni- 
me. Viešosios organizacijos, kaip pavyzdžiui, valstybė, negali turė 
ti sprendžiamos reikšmės dėlto, kad“ ji neturi apimti visus visuome- 
nės sluogsnius, visas pažiūras. Jeigu viešoji mokykla laikysis vie- 
nos kurios ideologijos, tada jausis nuskriaustais tie, kurie nesu- 
tiks su ta idėologija. Daug geriau būtų, kad visos mokyklos būtų pri 
vatinės, ir kad jas remtų valstybė ir visuomenė. 4 

Buvo pasakyta, kad viešosios mokyklos, vadinasi tokios, kurios 
yra steigiamos ir administruojamos viešų organizacijų, bet bažnyti- 
nės mokyklos visgi tenka laikyti privatinėmis, kuriose valstybė turi 
tam tikras teises ir pareigas, bet klausimo iš “esmės spręsti negali. 

Mokymo sistema priklauso nuo pasaulėžiūros. Mokymas ruošia žmo- 
gų gyvenimui. Jis gali būti nustatytas tik auklėjimo, Rauszen ir“ 
Pestalozzi perša mokyklą be pasaulėžiūros. Tas yra megalima, nes 


tuomet iš gyvenimo būtų išstumta pažanga. Pedagoginiai neitralės mo- 


kyklos taip pat negalima sudaryti, nes tuomet negalėtų apsireikšti 
iš vienos pusės formalinė išsivystomoji, iš antros pusės - materia- 
linė perteikiamoji galia. Pagaliau, pati decias: y to neleidžia pa- 
daryti. Klekviename mokyme svarbiausias dalykas - išvystymas žmo- 
gaus proto galių. Kaip galima būtų išvystyti žmogaus protas be per- 
teikimo Ziniy? 

Žinios yra ne kas kita, kaip objektyvus žinojimas “dvasios tur- 
tų, kurie krovėsi per ilgus amžius. Norint sudaryti sau pasaulėžiū- 
rą, pirma reikia pažinti jau esamos, kartais labai priešingos pasau- 
lėžiūros, ir iš jų vieną pasirinkti pagrindu savo pasaulėžiūrai. Iš 
kitos pusės, norint apsisaugoti nuo pasaulėžiūros, reiktų atsisaky- 
ti ir nuo žinių perteikimo ir pasisavinimo. Tik žinios yra pasaulė- 
žiūros pagrindas. Perteikiant žinias, turėtų būti suvedamos prie e 
smulkmeniškumo. Perteikimo objektas yra Žinios apie žymiausias isto- 
rijos išdavas, kurios negali neturėti daugiau ar mažiau įtakos auklė- 
tinio pasaulėžiūros susidarymui. Žinios perteikiamos yra kiekvieno 
auklėtojo bei lavintojo materialinė arba formaliné ugdymo pareiga, 
formaliniu arba materialinių ugdymo principu. Jei ugdymas yra pri- 
klausomas nuo pasaulėžiūros, tai neitralios pasaulėžiūros būti ne- 
gali ir neitralumo principas ne visur gali būti išplėstas. „Einant 
neitralumo principų, reikty sus ilaikyti nuo žinių perteikimo, nuo 
visokio auklėjimo, kas galutinoje sumoje reikštų susilaikyti nuo pa- 
žangos kultūroje. Tuomet kiskvienas mokyklos apleistas žmogus, turé- 
tų atlikti individualinį savo pastangomis darbą. kuris peržengia že- 
miškas Žmogaus galias. 


A AA 
- yd ar A an 


į 


—— 


———— ————————— 


= [I E 

Bé to, visa materialinė mokyklos steigimo pusė dažniausia yra 
sprendžiama pasaulėžiūros atžvilgiu. Dėl to galutinoje išvadoje PA- 
5AULĖŽIŪROS KLAUSIMAI TÜRI TEISĖS BŪTI SVARSTOMI MOKYKLOJ IR MOKYK - 
LA, KOL TURI TEISĖS AUKLĖTI, GALI KREIPTI IR SAVO PASAULĖŽIŪRĄ. T> 
kios teisės turi bažnyčia savo mokykloje, tokios pat ir kultūrinė 
-- ideologinė draugija. Mokykla yra priklausoma nuo pasaulėžiūros: tų 
kurie ją steigia. Steigėjais gali būti atskiri žmonės ir žmonių bend 
ruomenės, pavyzdžiui, religiniai susidraugavimai, valsčius, valstybė 
Kaip jau buvo sakyta, visuomenės organizacijos (valstybė, apskritis, 
valsčius) nėra ideologinės ir, kaipo tokios, neturi teisės. „04518 
ideologijos reikšti mokyklai. 

Būtų gera, kad visos mokyklos būtų privatinės, ir pageidautina, 
kad valstybė jas remtų materialiai ir kištųsi į mokyklos vidaus rei- 
kalus tik tiek, kiek reikalauja tvarka: .pavyzdžiui, programos klau- 
simai, priežiūra, kad programa būtų tinkamai vykdoma. Bet bloga, ¡ka- 
da valstybė nustatinėja savo piliečiams ideologiją. Iš to neišeina, 
kad valstybė neturi teisės sudrausti elementus, kurie savo ideolagi- 
ja yra kenksmingi pačios valstybės gyvenimui, bet iš antros pusės 
mokykla jokiu būdu negali būti valstybės propagandos bei veikimo or- 
ganu. Valstybė ir kitos visuomenės organi sAoi jog: gali ir turi aekyk- 
lai duoti medžiaginės atramos. . 

"Visuomenės organizacijos turi tik ticas valdžios leidZie- 
nos tam tikras teritorialines laisves. Délto joms taip pat nelei- 
ižiama spręsti pasaulėžiūros klausimų, nes pasaulėžiūra yra kiekvie- 
nö piliečio būvio įsitikinimo dalykas. 

Bažnyčiai taip pat galima suteikti mokymo teisės, kaipo ideolo- 
giñei bendruomėnėi. Bažnyčia kartais gali turėti ir Pia te- 
ritorialę teisę. Taip buvo viduriniais amžiais.: | 

Tos dvi pažiūros principialiai reikalauja, kad mokykla būtų. 
nepriklausoma. Kad apšvietimas galėtų kilti, reikia mokyklos ,žodžio, 
„spaudos ir tikėjimo laisvės. Mokykla, žodis, spauda ir tikėjimas nė- 
"są valstybės kompetencijoj. Tai pripažinus būtų sugriaunama valsty- 
bės laisvės pagrindai švietimo srityje. Valstybė negali liėsti mo- 
kyklos reikalų ir brukti savo pasaulėžiūros. Iš to principo, išeinant 
mokykla negali priklausyti valstybės. Sprendžiant valstybinių. 47 pri: 
vatinių mokyklų klaūsimą, vadovaujantis tuo principu, Sprendimas i 
išeińa privatinių mokyklų naudai. Tačiau dabartiniais laikais,rodos, 
vis dažniau ir dažniau valstybė pareiškia savo noro tvarkyti mokyk- 
lós reikalus. Čia ne pro šalį bus pastebėjus, kad Anglijos mokykla 
dažniausiai yra privatinė. Rusijoj mokyklos pereina beveik į valsty 
bėg monopolį. Šveicarijoje mokyklas tvarko atskiri kontinentai. 

Valstybės absóliutizmas veda prie centralizuotos mokyklos,res- 
publika = prie privatinės mokyklos. Valstybinių mokyklų mokytojai 


a ee 
yra egoistai, biurokratai, nori, kad mokiniai į juos žiūrėtų ne kaip 
į mokytojus-draugus, bet, kaip į mokytojus-valdininkus; privatinių 
mokyklų mokytojai duoda daugiau laisvės pasireikšti patiems moki- 
niams. Anglai to siekdami, dėlto laimėjo didijį karą, vokiečiai ir 
rusai pralaimėjo. Kai kurie gali sakyti, kad priežastis ne čia, o 
tiktai simptoningas faktų supuolimas. Gal ir taip būti, bet iš tie- 
sų čia yra ne tik logiškos, bet ir faktiškos priklausomybės. Iš to 
galima padaryti išvadą, kad valstybės rolė mokykloje ne turi būti 
didelė. Kur ta taisyklė peržengiama, ten nukenčia ir kultūra, ir 
valstybės gerové, nes valstybės gerovė pareina nuo piliečių išsila- 
vinimo. Jei apšvietimas reikalingas visuomenės ir valstybės gerovei, 
suprantama, kad valstybė turi rūpintis, kad tas apšvietimas būtų ke- 
liamas, bet tai nereiškia, kad valstybė pati turi imtis sukoncen- 
truoti mokyklas savo globoje. Tiesa, reikia pripažinti, jog ten,kur 
visuomenė yra mažai apsišvietus, valstybinė mokykla yra naudingesnė, 
negu privatinė. Bet ir čia nereikia peržengti valstybinių mokyklų 
saiko. 

Kai tik kiek pakyla šalies apšvietimas, tuojau valstybė turi 
užleisti privatiniams iniciatoriams. Ir rezultate valstybė turi -pi- 
liečius tik versti lankyti mokyklą, neatsižvelgdama į jos rūšį,turi 
teisės reikalauti, kad būtų pastatyta tinkama programa. Bet dažniau- 
siai valstybei to negalima: ji eina dar toliau - verčia lankyti vien 
savas mokyklas, ji vartoja mokyklinę prievolę taip, kad kuomaZiau- 
siai duoti progos pasireikšti privatinei iniciatyvai, reiškia,gyvai 
varo mokyklos koncentracijos darbą, kuris, kaip parodo praktika, tu- 
ri blogų pasekmių ir valstybė neturi nei teisės, nei teisybės jam 
įgyvendinti. Valstybė, skelbdama kovą kapitalizmui, paskelbė kovą 
ir privatinei mokyklai. Čia pasireiškia kaip tik liberalizmas, ki- 
taip tariant, kova tarp materializmo ir.ideaiizmo. Perdidelis nuky- 
pimas į materializmą pasirodo esąs kenksmingas. Visiems aišku, ko- 
kios reikšmės turi visuomenės gyvenime susibūrimas didelių pramoni-- 
ninkų pavidale tresty ir sindikatų. Reikia daryti skirtumą tarp mə- 
terialinių vertybių ir dvasinių gėrybių. Kultūros srityje pirmosios, 
vadinasi, materialiosios vertybės, yra varžomos privatinės iniciaty- 
vos; antrosios, vadinasi, dvasinės gerybės, jokiu būdu negali būti 
keičiamos. 

Mokykla negali būti valstybės monopolis, bet iš antros pusės 
valstybė negali nustoti visai mokykla rūpintis, nes mokyklos gyveni- 
mas labai ir labai daug priklauso nuo materialinių apystovų. Taip 
dalykams stovint, valstybė turėtų, kiek galėdama; kelti privatinę 
iniciatyvą. Turi ne tik palaikyti privatinę iniciatyvą, bet turi ir 
kontroliuoti, kad nebūtų steigiamos priešvalstybinės mokyklos, ku- 
rios gali būti pavojingos valstybės gerovei. Jei rimti motyvai ver- 


—-———————————+ 


Ls 
čia, gali būti pateisinama valstybės mokykla. Bet jokiu būdu negali 
būti pateisinama suvaržymai privatinių mokyklų. Tas galėtų būti pa- 
teisinama nebent tada, kai privatinė mokykla neišpildo programos mi- 
nimumo. Privatinės mokyklos turi būti ne tik lygios teisės, bet dar 
jos turėtų būti ypatingai proteguojamos. Tokios mokyklos, kaip pa- 
vyzūžiui, karo mokyklos, žinoma, turi būti valstybės žinioje. Jeigu 
privatinės mokyklos negali turėti lygių teisių su valstybinémis ir 
jeigu medžiaginiai valstybė jų neremia, tai aišku, kad laisvė steig- 
ti privatines mokyklas yra tiktai tuščia fikcija. Taigi, privatinės 
mokyklos turi būti lygios valstybinėms. Jeigu taip, tai iš vienos pu- 
sės valstybė turi reikalauti, kad mokykla išpildytų valstybės nusta-- 
cvytą programą, iš antros pusės, mokykla turi teisės reikalauti iš 
valstybės medžiaginės paramos. Privatinių mokyklų programa gali būti 
kartais ir mažesnė, tas dar nereiškia, kad privatinių mokyklų tipas 
yra mažesnės vertės, negu valstybinių mokyklų. 

Iš to išeina reikalas privatinę mokyklą šelpti valstybės lėšo- 
„mis, kai ji atatinka valstybės reikalavimams. Toji pat pareiga užde- 
dama ir visuomenei. Kadangi mokykla dirba visuomenės naudai, tai tei- 
sėtai turi būti palaikoma visuomenės lėšomis. Jei mokyklos neužlai- 

to visuomenė savo lėšomis, tada išeina, kad mokyklą turi išlaikyti 
ik tėvai, kurie leidžia į ją savo vaikus. Tuomet mokinių tėvams krir- 
ta sunki našta: jie turi bent 2-3 kartus daugiau mokėti už mokslą, 
negu kad mokykloje, kuri užlaikoma visuomenės lėšomis. Tai reiškia, 
cad jiems daroma tam tikra skriauda. Valstybė ne tik turi teisės,bet 
ir privalo rūpintis savo piliečių apšvietimu; iš to plaukia prievolė 
užlaikyti mokyklas. Iš kitos pusės, tėvų medžiaginė parama turi būti 
teikiama ne pavieniams mokiniams, o visai mokyklai. Šelpimas pavie- 
nių mokinių turi blogos įtakos mokyklos gyvenime. 

Pedagoginiu atžvilgiu išeina, kad vieni mokiniai yra blogi, silp. 
navaliai, silpnabūdžiai, kiti geri. Tas, Žinoma, iššaukia mokinių 
terpe tam tikrų šnairavimų. Mokytojui yra pavojaus pasinerti į biu- 
rokratizmg. Mūsų mokyklų įstatyme ir taip jau yra perdaug pasireiškę 
Sablonizmo. Atsižvelgiant į rusų pažiūras, tas iki šiol pas mus yra 
praktikuojama. Bet, bendrai paėmus, reikia pasakyti, kad tokia prak- 
tika yra pavojinga. Tiesa, dabar jau einama prie suvienodintos mokyk- 
708, kurioje tokiems reiškiniams mažiau bebus vietos. i 

Dovana už pažangumą mokiniams gali pasidaryti pasipelnymo šal- 

“nis. Tas jaunus Žmones atitraukia nuo idealizmo ir veda prie mate- 
“ializmo. Praturtėjime mokiniai pamato tiesioginį tikslą. Mokykla, 
ypač privatinė, turi buti surišta ne su materializmu, bet su pedago- 
¿iniu idealizmu, kuris yra stipriausias judinamasis akstinas. 

Kur mokykloje nėra pedagoginio idealizmo, pradeda irti santy- 
"iai tarp mokinių tėvų ir mokytojų. Tėvai pradeda įtarinėti mokyto- 


A 15 = 


jus pataikavime ir panašiai.“ Pasitaiko ir taip, kad privatinių mo- 
kyklų vedėjai pasiduoda propagandai Ir veda savo mokinius siauro par- 
tiškumo keliais. Tas be abėjo yra pavojinga. Gali atsitikti, kad nuo 
to gali sugriūti taikingumas id mokykloje. Bet nuo to pavojaus 


Edo 


Šeimai ir valstybei nėra. 

Šiaip ar taip, privatinė mokykla turi daugiau "teigiamų pusių, 
kaip valstybinė. Privatinėj a ds mokytojas turi daugiau progos 
sueiti su savo mokiniais, nes jų čia yra paprastai daug mažiau. Bet 
užtat privatinėj mokykloj yra daug mažiau pavojaus biurokratizmui. 
Privatinėj mokykloj svarbiausias pedagogikos veiksnys yra tas, kurį 
nustato jos steigėjai - pramatoriai. Tiesa, tas gali būti kartais 
blogas experimentas, bet visgi daug mažiau pavojingas, negu valstyb: - 
nėj mokykloj, nes čia daromi PRPP LTEN aa su daug mažesniu ano 
skaičiumi. aa 

Neužtenka mokyklų steigimo. Jai, kaipo organizuotai lavinimo 
įstaigai, reikia ir materialinio užlaikymo. Čia pirmoj eilėj stovi 
mokyklos įrengimaš: rūmai, kiemas, daržas ir t.t. plačiausiu súpra- 
timu. Siauresniu supratimu, yra klasés jrengimas: "baldai, šviesa, 
kuras ir t.t. Toliau eina mokymo ir mokymosi priemonės. Mokymo prie- 
monės yra mokytojo knygos, vaizdavimo priemonės, paveikslai, įvairūs 
„paratai. Mokymosi priemonės: sąsiuviniai, paišeliai, plunksnos ir 
kt. Kadangi mokymosi priemonės yra labai paprastos ir visiems Žino- 
mos, tai apie jas daugiau netenka kalbėti. Mums dia svarbu bendri 
protinimo principai. Jie, aišku, ne visi turi vienodos reikšmės. 

Dabar ir teks mums juos čia paminėti. | 

1) teritorinio užlaikymas liečia sveikatos klausimą. Į tą sri- 
tį įeina mokyklos padėtis įrengimas, klasės užlaikymas, mokyklos 
baldai ir kiti grynai technikiniai dalykai. Apie juos bus verta pla- 
čiau pakalbėti. ; 


III. Materialinės > aplinkybės. 


Higiena reikalauja, kad mokyklos būtų statomos sausoje, trupu- 
tį pakiloje, bet ne per aukštoje vietoje. Reikia vengti blogai pri-- 
einamų vietų: didelių aukštumų ar daubų. Oro švarumo atžvilgiu, rei- 
kia vengti statyti mokyklas arti fabrikų ir dirbtuvių. Miestuose mo- 
kyklos turėtų būti statomos ne miesto centre, bet pakraštyje, tik 
ne toliau nuo centro, kaip du kilometru. Jei mokiniams tenka toli 
vaikščioti į mokyklą, jie privargsta ir tas blogai atsiliepia į jų 
važangumą. Kaime tas yra dar svarbiau. Mieste is Stobuléjusios susisie- 
limo priemonés palengvina, nugalėti be vargo ir didesnį atstumą. Kai- 
me visai kitaip. i 

Žemės sklypas, kuriame stovi mokykla, turi būti apsaugotas nuo 


iai 

kliudančių šviesą aplinkybių; turi būti AR AN didelis. Viena- 
klasei'-mokyklai reikia apie 300 kvadr. metrų. i 

Ae Bendrai, Čia galima nurodyti šiokią taisyklę: mokyklái iki 200 
mokinių, kiemo plotas turi būti ùe mažiau- 4 kvard. metrų vienam mo- 
kiniui; 300 mokinių mokyklai - 53 kvadr. metrai vienam mokiniui, ir 
400 mokinių mokyklai - 2 kvadr. metrai vienam mokiniui. Reiškia, di-- 
dejant mokinių skaičiui, mažėja kiemas. 

Mokyklos kiemas turi būti aptvertas ir apželdintas arba gėlėmi. 
apsodintas, kad sudarytų jaukią aplinkumą. 

Kad mokytojas galėtų gerai tvarkyti mokyklą, ji turi būti pa- 
togiai sutvarkyta statybos atžvilgiu. Tas klausimas daugiau liečia 
architektus ir apie jį neteks ilgiau kalbėti. | 

Pageidaujama, kad visas mokyklos butas būtų didelis: Patogiai 
sutvarkyti kambariai, kad kambariai būtų šviesūs ir nukreipti į BERS 
tų arba vakarų šalis ir panašiai. i 

Perdideli mokyklos rūmai su dideliu mokinių skaičium nėra pa- 

togu nei mokymui, nei lavinimui. Mokinių individualumas nykšta rūmų 

'rdvėje ir dideliame mokinių skaičiuje. Esant dideliam mokinių skai- 
Siui, mokytojas negali prieiti prie savo auklėtinių, dėlto negali 
viti sekmingai mokymo bei lavinimo darbas. Rūmų aukštumas trukdo mo-- 
kiniams laisvai judėti: daug laiko, škiriamo praleisti žaislais kie- 
me, praleidžia belaipiodami ir ant laiptų bėsigrundami. Didelis su- 
sigrūdimas ant laiptų yra negeras, nes bė reikalo mokiniai eikvoja 
energiją ir kelia dulkes, Dideli rūmai blogai duodasi iévidinti ir 
naturalia šviesa apšviesti. Vokiečiai leidžia maximaliai vienuose 
rūmuose susidaryti 32 klasėms, kurios suskirstytos į keturis komp“ 
Leksus berniukų ir du mergaičių. Tokiuose rūmuose gali tilpti iki 
1000 mokinių. Ir tai, reikia pasakyti, kad toks skaičius leidžiamas 
Lik Vokietijoje, kame, ypač miestuose, yra didęlis gyventojų susikiu 
simas. Šveicarų mokyklos yra bent per pusę mažesnės: 16 klasių su 
400 mokinių. Kiekvienoje klasėje mokinių skaičius neturi viršyti 
„30 asmenų. | 

Mokyklos rūmai vidaus sutvarkymo atžvilgių gali bivi koridori- 
nės ir centrinės sistemos. Pirmoji sistema yra tiek paprasta ir yvi- 
siens žinoma, kad netenka daugiau aiškinti. Centriné sizuena vadina- 
me tokią, kurioje visos klasės grupuojamos spie vieną d'delę vidury 
„sančią salę. Joje paprastai mokiniai pertraukų metu. pr: leidžia lai- 
4. Centrinė sistema negera tuo, kad joje klasės išeina į visas pa- 
saulio šalis, kad mokiniai per maža gali judėti ir įprar. ta ilgai pa- 
silikti klasėje. Tuos reikalavimus geriau alatinka koričorinė siste- 
na. Koridorinéje sistemoje koridoriai turi tati dideli, erdvi gim- 

nastikos salė. Labai >ageidaujama mokyklinė pirtis, kurioje mokiniai 
galėtų naudotis drungna ir šiltų vandeniu. 


a 

Svarbiausias dalykas yra klasė ir jos įtaisymas. Klasės sutvar- 
kyme svarbiausieji dalykai yra.pirmiausia klasės orientacija. Vadi- 
nasi, klasių sutvarkymas, atisžvelgiant, į kurią pasaulio šalį turi 
išeiti langai. Vieni laiko geriausiai langų nukrypimą į rytų pietus. 
kiti į pietų vakarus. Vieni rūpinasi, kad saulės spinduliai gaivin- 
tų klasę pamokų metu, kiti, kad ją dezinfekuoti pamokoms pasibaigus. 
Pirmoji klasių sutvarkymo sistema negera tuo, kad saulėtą dieną sau- 
lė por daug kaitina mokinius ir verčia dangstytis. po 

SVARBUS DALYKAS YRA KLASĖS SUTVARKYMAS MOKINIŲ SKAIČIAUS AT- 
¿VILGIU. Zemesnése klasėse mokinių skaičius neturi būti didesnis, 
kaip 50 žmonių vienoje klasėje: aukštesnėse klasėse tas skaičius. 
perdidelis. Esant dideliam mokinių skaičiui vienoje klasėje, moky- 
tojas negali tinkamai prižiūrėti savo mokinių ir priversti dalyvau- 
ti bendrame darbe. Toliau, klasę įrengiant, reikia atsižvelgti į mo- 
kytojo balso įtempimą, į mokinių regėjimo tolunmg. Dideléso klasėse 
sėdintieji gale mokiniai negali gerai girdėti mokytojo balso ir ne- 
mato, kas parašyta lentoje. Į tai atsižvelgiant, vengiana „klasės il- 
gesnės, kaip 9 metrai. Kad saulė iš vienos pusės galėtų klasę gerai 
apšvicsti, normaliai ji turi būti 6 metrų pločio. Grindų plotis ta- 
da išeina 54 kvadr. metrai. Nustatant tokį grindų plotą, rcikia,kad 
be užimtos suolais, katedros ir lentos plotmės dar liktų laisvos. 
vietos. Klasės dydį nustatant, reikia imti omenin ne absoliutų dy- 
di, bet dydį, kurį užimtų klasės suolai ir kiti baldai. Kad klasėje 
būtų užtektinai oro, reikia, kad ji nebūtų žemesnė, kaip 4.metrai. 
Tuomet klasės oro tūris susidarys apie 300 kub. metrų ir kiekviena:: 
mokiniui teks apie 6 kub. metrai oro ir pusantro kvadr. metro grin- 
dy ploto. Kai, kur, pavyzdžiui, Vokietijoj, tas santykis yra kitoks. 


Visur bendrai yra pripažinta, kad šviesa klasėje turi kristi 
iš kairės pusės, idant liemuo, galva ir ranka nemesty šešelio iš 
priešakio. Šviesos puolimas iš pricšakio mokinį apakina, iš užpaka- 
lio ir dešinės pusės meta šešelį ant jo darbo. Jei šviesa, krintan- 
ti iš kairės pusės derinama su Šviesa, krintančia iš užpakalio,tai 
pirmoji turi būti žymiai stipresnė už antrąją. Šviesos kiekis turi 
būti apskaičiuojamas taip, kad klasė būtų užtektinai šviesi ir debe- 
siuotan dangui esant. Tas galima tik tada, kad langai yra užtekti- 
nai aukšti ir kai matosi nininalis dangaus plotas. Yra nustatyta, 
kad stovint prie užpakalinės sienos pro viršutinį lango kraštą dan- 
gus turi būti matomas ne mažesniu, kaip 35 laipsnių kampu. Yra ir 
kitokių nurodymų: sakoma, kad langų plotas turi sudaryti apie vie- 
ne penktą dalį grindų ploto. Ta taisyklė tinka tah, kai" per langą 
matosi ninimalinis dangaus plotas. Jei nepakanka naturalinés '$vie- 


= yn i 
JOS, reikia pasirūpinti dirbtinos. Ji turi būti gera, pakankamai 
stipri, bet nespiginanti. Tam išvengti, pridengiama matiniu stiklu. 

Kvėpavimas yra labai reikalingas sėkmingam darbui. Klasės vėdi-- 
- ñimas yra viena elementariniy klasės įrengimo taisyklių. Vienas moki-- 
nys per valandą iškvėpuoja 300 litrų oro su keturiais nuošimčiais 
anglies dvideginio. Kai tuo tarpu higiena nedaleidžia turėti daugiau 
"vienos tūkstantinės dalies anglirūkšties. Dėl to svarbu tokį orą pra- 
skiesti grynu, vėdinant klasę. Jei vienam mokiniui atitenka 6 -kub. 
metrai, tai klasę reikia vėdinti vieną kartą per valandą, jei 3 kub. 
"wuetrai - du kartu per valandą ir dažniau. Sėkmingam védinimui nepa- 
xanka oro pasikeitimo per sienų plyšius, lubas dūris ir langus, rei- 
kia įtaisyti vėdintuvus, kurie veiktų be perstojo. Paprasčiausiu vė- 
dintuvú gali tarnauti kaminos. Daug sékmingesnis ir geresnis, žinoma, 
specialiai įtaisytas vėdintuvas. Labai patogu yra įtaisyti vėdintuvus 
apačioje kartu su centraliniu šildymu. Tokiais vėdintuvaiš leidžiama 
į klasę šiltas oras su 50 nuošimčių drėgmės. Tokiam vėdiūimui esant, 
galima išvengti nuolatinio langų darinėjimo. Bėt pravartu pastebėti, 
"ad nereikia užmiršti ir vėdinimo, langus atidarinéjant, nės: 1)aukš- 
¿lau minėta vėdintuvė neatlieka darbo taip greit, kaip atidaryti lan- 
gai; 2) langų atidarinėjimas turi auklė jamos reikšmės: protiná moki- 
nius palaikyti savo kambariuose gryną orą. 

Klasės normali temperatūra turi būti nuo 14 iki 19 C. Zema tem- 
peratūra reikalauja iš mokinio organizmo didelio skaičiaus kalorijų 
šilumos. Peršiltuose kambariuose mokiniai įgauna anemiją, galvos 
skaudėjimą, išėję greit persišaldo ir t.t. Šiltas kambarys yra papras- 
tai per drėgnas, kas kliudo gero oro apsikeitimui odos paviršiuje. 

Iš antros pusės,neturi būti per sausas, nes iššaukia didelį organiz- 
mo garavimą, tas trukdo kvėpavimui. 

Tam išvengti, geriausia šildyti centraliniu kūrenimu, leidžiant 
smzdžiais šiltą org arba vandenį. Oru šildymas tuo nepatogus, kad 
pakyla iki labai aukštų temperatūrų, ir sugulusios ant vamzdžių dul- 

xós sudega. Be to, labai išdžiovina „klasės orą. Ekonominiu atžvilgiu, 
taip Sildant, reikalauja daug kuro. Tų. visų trūkumų neturi šildymas 
vandeniu. Vanduo užtenka šildyti iki 60%. 

Mokyklos vieta, oras, atstumas, kiemo sutvarkymas, Šviesa turi 
reikšmės ir sveikatingumui ir darbo sėkmingumui. 

Sanitariniu atžvilgiu patariama mokyklos kiemą apsodyti me- 
„liais ir gėlėmis, kad tuo įzoliuoti mokinius nuo aplinkumos. Mokyk- 
298 vūmai turi būti sausoje vietoje,. atstu nuo užstojančių šviesą 
iaiktų (namų, miško). Neturi būti nei labai aukštoje vietoje, - kad 
būtų gerai prieinama, nei dauboje, kad saulės šviesa galėtų netruk- 
domai apšviesti klases. Reikia saugoti, kad visur būtų užlaikomas 


= 80 = 

varumas. Dėl to mokyklos rūuuose neturi būti leidžiami jokie susi- 
rinkimai, susivažiavimai ir t.t. , nes nuo to labai kenčia mokyklos 
sanitarinė būklė, „Priterštų., klasių negalima greit išvalyti. Sanita- 
riniai mokyklos reikalai labai kenčia nuo dulkių. Dulkių esama Avie- 
ju rūšių: organinės ir neorganinės "arba M Lu Organinės “be 

to, yra dar bakterijų sporos, apkrečiamos; neorganinės dulkėš( smé-— 


lio, peleny) sukelia bronchitą, mažakraujystę, gadina akis. (yra ži- 
noma, kad viename grame áulkiu yra apie 100000 bakterijų). Délto la- 


bai svarbu kámbarius vėdinti ar įtaisyti dulkių čiulptuvus. Svar- 
biausia, žinoma, reikia vengti dulkes sukelti. Dėlto nereikia leisti 
įsinešti jokių nereikalingų rūbų į klasę. Viršutiniams rūbams turi 
būti atskiras kambarys, arba, blogiausiu atveju, palikti koridoryje. 
Reikia įtaisyti atmatoms dėžes, spaudy kles; tik ne su smėliu, kad. 
nekiltų dulkių, bet su vandeniu. Viskas reikia sistematingai valti. 
Grindis reikia kasdien plauti arba iššlavūs bent šlapiu skuduru iš- 
trinti. Praslinkus pusei valandos, reikia, drėgnu skuduru nuvalyti 
visi mokyklos baldai. Tas bat reikia padaryti prieš pusę valandos 
pirm pamokų. Nors kartą 'sayaitėje reikia "grindis: o su karštu 

, vandeniu, su žaliu muilu. ir soda. ; t i 

' Nors kartą mėnesyje Aokiu. pat būdų reikia plauti sienos ir ba! 
dai Bet svarbiausia rūpintis grindų. stoviu. Grindų švarai palaik;y- 
CA labai patogu jas nutepti mineraliniu aliejum per pusę sumaišytu 
su augaliniu. 


Suolas. Iki šiol yra žinoma apie 150 mokykl. suolų tipų. Geras 
suolas turi atatikti higienos, pedagogikos im technikos reikalavi- 
mams. Pedagoginiu atžvilgiu, suolas turi būti patogus mokiniams sė- 
dėti ir mokytojui prieiti, kad galėtų tėmyti mokinius. Dėl to suolai 
turi būti pakankamai dideli, Technikos atžvilgiu turi būti lengvi 
ir, kad lengvai juos būtų galima išvalyti; paprastos konstrukcijos, 
gražūs ir pigūs. Higienos atžvilgiu turi būti pritaikinti fiziolo- 
giniams sėdėjimo padėties reikalavimams. 

Apie tai pravartu pakalbėti plačiau. 

Sėdimoji -padėtis skaitoma normali, kada mokiniui, padėjus pė- 
das ant grindų, tarp sąnarių susidaro stačias kampas (Pav.1). Kad 
suolas atatiktų sėdimąjai padėčiai, reikia atsižvelgti į du dalyku: 
suolo skirtumą (diferencija) ir suolo atstumą. Suolo skirtumu vadi- 
nasi tarpas tarp sėdimosios ir rašomosios lentos (stalo). :Suolo at- 
stumu vadiname tarpą tarp sėdimosios lentos ir suolo. Kitaip tariasi“ 
suolo skirtumu vadiname yertikalinj sė sėdimos ir rašomos lentos atsitu- 


mą, suolo atstumų - gorizontalinį "tarp. sėdimosios: ir ST “le: - 


tos tarpą. 


i 
fe 
t 


O 


Didumo atžvilgiu vienoje klasėje pravartu turėti 10% suolų, 3° 


Laipsnių suolai būtini, Tame pačiame suole gali sėdėti mokiniai, kų- 


ES 
Y 


A - skirtumas. B = atstumas. 
Piešinys 1. Piešinys 2. "| 
rių ūgių skirtumas neviršija 10 cm. Vertikalinis skirtumas 116 cm., 
aukščio mokiniui turi būti 19 cm. Ūgiui didėjant, didėja ir skirtu- 
mas. '170 cm. ūgio mokiniui turi skirtumas būti 39 cm. Atstumas gali 
„Uti teigiamas, neigiamas ir nulinis. Teigiamu atstumu vadinasi,jei 
vtasomosios ir sėdimosios lentų briaunos nesueina ant vienos vertika-— 


A 


' C 
Teigiamas atstumas <. Neigiamas atstumas 


Nulinis atstūmas. 


 Piesinys B 

Lindės linės, neigiamas, jei ta linė pereina, nulinis, jei per abi 
briaunas eina vertikalé linė (Pieš.3), Rašyti geriausia 2-3 cm. nei- 
giamo atstumo. Paprastam sėdėjimui geriausia tinka suolas su mažu 
teigiamu atstumu, stovėti — 2-3 cm. teigiamo atstumo. Fad vienas suo-- 
las galėtų turėti visas tas tris ypatybes, pritaisoma iš priešakio 
¿udoma lenta, 

Lėl netinkamo suolų įtaisymo mokiniai įgauna MIOPIJA (trumpare- 
:yste) SKLEROZA (nugarkaulio iškrypimą) ir panašiai. 

Sėdimoji lenta turi būti tiek plati, sad galėtų padėti visas 
Šlaunis; rašomoji - tiek didelė, kad būtų vietos sudėti sasiuviniams 


i O 

ir knygoms. stalčius turi būti ankštas, kad netrukdytų sėdėti. Atra- 
ma turi būti truputį atlinkusi į užpakalį. Stalas turi būti palinkęs 
į priekį 409 kampu. Briaunos neturi būti aštrios, kad nevargintų mo- 
kinių rašant. Kampai neturi būti smailūs, kad mokiniai nesusižeistų. 
Atsižvelgiant 2 suolo reikalavimus, mokytojas neturi palikti patier 
vokiniams pasirinkti sėdimąsias vietas. Kas penki mėnesiai turi ma- 
tuoti mokinius ir pritaikinti jų ūgiūi suolus. 

Kiti mokyklos baldai yra katedra ir lenta. Katedros stalas tu- 
ri būti pakeltas ant estrados: mažose klasėse vienu laiptu,didesn“-- 
se - dviem. 

Katedra turi stovėti labiau iš kairės klasės pusės, vadinasi, 
langų pusėje. Užtat dešinioji klasės pusė labai tinka pastatyti ra- 
šomai lentai. Rašomos lentos skiriasi medžiagos ir konstrukcijos at- 
žvilgiu, Medžiagos atžvilgiu yra daromos iš medžio, linoleumo ar tam 
tikro akmens; konstrukcijos atžvilgiu - yra pastovios ir judamos. 
Šios antrosios, žinoma, geresnės. Toliau, reikia žiūrėti, kad kreida 
būtų geros rūšies, kad valymas būtų geras. Bet tai smulkmenos,kurios 
neįeina į didaktikos sritį ir mums mažai svarbios. ` 


4. „Mokomosios „priemonės. 


Iki šiol buvo kalbėta apie mokyklos privalumus, dabar prieisi- 
me prie mokslo kar Pakė 
priemones. Mokymo priemonėmis vadinasi visos E iemobėsų kurios tar- 
nauja paties mokytojo prie pamokos prisiruošimui. Tokiomis priemor 
mis yra mokytojui reikalingi vadovėliai, "knygos. Toliau eina vaizi) 
jamosios_priemonės: paveikslai, žemėlapiai, modeliai, atvaizdai, 1' 
ziejai, archyvai, fizikos prietaisai ir t.t. Vis tai priemonės, kv. 
rioms skirta būti protinimo atrama; yra tai konkretiniai lavinimo 


daviniai. Tie konkretiniai daviniai yra tuo svarbūs, kad pirmiausia. 
atsiliepia į mokinio jusles, kurios yra akstinu protui veikti. Kiek- 
viena pamoka. turi eiti nuo juslinio prie protinio veikimo. Tada gali 
būti suprantamas veikimas priemonių, kurios skiriamos mokymui. Kad 
mokslo priemonės tikrai atliktų savo uždavinį, joms statome eilę rei- 
kalavimų: pirmiausia reikia, kad atatiktų tikrovę, toliau, kad at- 
vaizduoty gyvenimo dalelę, kad būtų, kiek galima, spalvuoti, kad at- 
vaizduotų fizinį ir dvasinį gyvenimą, kad nebūtų perdaug maži ir 
smulkmeniški. Tokius reikalavimus bene geriausiai atatinka judomi 
ir nejudomi paveikslai ekrane. Jie geriausiai atstoja statinę ir di- 
naminę gyvenimo pusę. Tinkamas ty paveikslų panaudojimas yra labai 
gera priemonė kovoje su kinematografu. Kinematografas, kaip žinome, 
labai plačiai naudojasi judomais paveikslais ir tai labai dažnai 
demoralizuojančiais. Jei „gultų ir nejudomų paveikslų klausimas būtu 


A 

tinkamai mokykloje sutvarkytas, didžiausia dalimi atsvertų demora- 
lizuojančio kinematografo reikšmę. Draudimas mokiniams lankyti kine- 
matografą, neturint kuo jį pavaduoti, palieka be reikšmės. Labai bū- 
tų pravartu ir reikalinga, kad mokyklos sudarytų organizaciją, kurio. 
tikslas būtų paruošti mokyklai mokslinio ir šiaip dorovingo turini 
paveikslų ir filmų. Kalbant apie mokomųjų priemonių auklėjamąją rei 
mg, tenka pasakyti, kad visas mokymo reikalams vartojamos priemonės 
turi būti gerai užlaikomos, kad galėtų būti mokiniams gyvu pavyzdžiu. 
Jos turi būti užlaikomos tam tikruose kambariuose ir tam tikrose 
spintose. Visur turi būti ryšku švarumas, gera tvarka. Mokslo prie- 
monėms tvarkyti turi būti skiriamas ta dalyką nusimanantis mokyto- 
jas, kuris viską surašinėtų, suregistruoty ir tvarkingai mokiniams 
išduotų bei iš jų surinktų. 

Mokymosi priemonėmis vadinasi tos, kuriomis naudojasi patys mo- 
kiniai mokoma jam kursui ruošti arba kartoti. Tos priemonės yra labai 
svarbios mokymosi pasekmingumui, bet neapsieina be mokytojo paaiški- 
nimų. Neužginčijamas dalykas, kad turi didelės reikšmės mokymosi 


„darbe, bet tą reikšmę įgauna tik mokytojui tinkamai dalyką iš šaiški- 


nus. Man rodos, kad mokinys gali apsieiti be mokymosi priemonių ge- 
riau, negu be mokytojo paaiškinimų. Tokios mokymosi priemonės, kaip 
sasiuviniai, plunksnos, paišeliai, yra tiek paprastos kad neverta 
daugiau apie jas. kalbėti. 

Mokymosi priemonės turėtų būti Karūpiutos, iš visuomenės is 
Tisuomenei, vadinasi, tėvams, kurie leidžia ir neleidžia vaikų į mc-- 
"yklą, yra daug lengviau sudaryti reikalingas mokymosi priemonėms 
„sigyti lėšas, negu pavieniams, .kartais labai neturtingiems, tėvams. 

Mokslo priemonės, nors yra labai svarbios, bet nėra svarbiau- 
sia švietimo priemonė. Visas švietimo darbas yra labai tampriai su-- 

ištas su mokytojo asmeniu. Dėlto dabar mums teks panagrinėti moky- 
tojo privalumus. 


IV. Išviršinės protinimo sąlygos. 


A ai AS aki a on no nm m i i mi m m i an 


Protinimo sąlygos mokykloje. galima suskirstyti į dvi rūši: 


išviršines ir išvidines. 


IŠVIRŠINĖS protinimo sąlygos yra visa tai, kas reikalinga sek- 


mingam »rotinimo darbui, kas pareina 1 iš viršaus - iš tikslingo 


aokytojo pasiruošimo mokymo darbui. Čia nekalbama apie mokinio nusi- 
teikimą mokykliniam darbui, apie jo gabumus, atsidėjimą -- visa tai 
sudaro išvidinės mokymo sąlygos. Išviršinės sąlygos nėra nei proti- 
nimo priežastis, nei išvidinės sąlygos, glūjinčios mokinyje. Tokio- 
mis išviršinėmis sąlygomis mokytojo profesinis pasiruošimas, suge- 
bėjimas dėstyti, klasės organizacija, carbo sutvarkymas ir teti Dar- 


- 84 
bo sutvarkymas yra svarbiausias dalykas tam L bai kursui, kuris 
tyrinėja išviršines protinimo sąlygas. 
Čia didelės svarbos turi mokytojo manisna ses sergio ta 


profesinis pasiruošimas. Mokytojas turi vuréti: 1) tam tikrą minimu- 


14 pedagoginių gabumų, 2) teorinį Lisimanymą, = praktinį »patyfima, 
4) fakting _Sugebé jima, dirbti _pedagogin; darbą, 5) atsidėjimą pedagó- 
giniam protinimo darbui. Tos visos savybės re ikalingos kiekvienam 


pretenduojančiam į mokytojus. Yra tai pagrindinis s lavinimo, auklėji- 
mo ir specialinio mokymo uždavinys. Nuo jo nėra salivosuo jamas nėi 
mokytojas nei auklėtojas. TB Kaiko 

Lavinimas gali būti įvairiai suprastas: sportininkas supranta 
lavinimą, kaipo fizinimą, kuris įgyjamas gimnastika; menininkas - 
kaip estetinimą, nes estetika yra meno pagrindas, religijos moky to- 
jas kaipo religinimą, ir pagrindu čia. paims religinį gyvenimą. 

Bet visa tai yra tik avi DR ša as apriboja fi- 
zinimas ir protinimas. 

Pedagogikos sistema yra dalinama į IAVINIMĄ ir AUKLĖJ IMĄ.. "Abi: 
tos šakos nesutampa viena su kita, bet yra imamos atskirai. Lavinimą 
skirstant pagal gyvenimo sritis, gaunamas PIZINIS LAVINIMAS ir RELI- 
GINIMAS; pagal žmogaus prigimties galias -= PROVINIMO, DORINIMO ir 
T3TETÍNIMO MOKSLAS. Dar kitoks yra estetinis lavinimas ir auklėjiua 
nes jie nesutampa nei su vienu paminėtųjų lavinimų, bet yra sudėti:.- 


gas vaikų lavinimas, į kurį įeina ir protinimas, ir dorinimas, ir 
„auklėjimas. | 

Bendro lavinimo mokyklos daugiausiai turi rūpintis auklėjimu. 
Yra direktorius ir jo padėjėjai; jie daugiausiai turi reikalo su auk- 
lėjimu. Specialinėse mokyklose mažiau domes šxėipiama į auklėjimą, 
daugiau į specialinį lavinimą. Bet tas dar nereiškia, kad mokantysis 
personalas yra paliuosuojamas nuo auklėjimo prceigos. Mokytojas-la- 
“intojas turi būti pats išlavintas; mokytojas-auklėtojas pats išauk- 
lėtas. Visiems yra žinoma, kad ko pats neturi, negalima duoti kitam. 
Mokytojui-auklėtojui yra dovanotinas trūkumas mokslinių pažinčių,bet 
jokiu būdu nedovanotinas išsiauklėjimo trūkumas, kuris ypač reikalin- 
zas žemesnėse mokyklose. Atvirkščiai yva eu mokytoju-lavintoju. Jam 
dovanotinas išsiauklėjimo trūkumas, bet nepakenčiamas trūkumas išsi- 
lavinimo. Tokie mokytojai gali būti pageidaujami specialinėse mokyk- 
lose - vengtini bendro lavinimo mokyklose, Mokykla yra mokytojo sie- 
los veidrodis: joje pasirodo mokytojas, koks jis iš tikrųjų yra. Jo 
blogas pavyzdys ardo jo teigiamas išdavas. Visos pastangos pasirodo 
Lergždžios arba neigiamos. Ceras mokvtojas turi vūti išlavintas ir 


išauklėtas. Mokytojas turi būti integralinė (piinutine) asmenybė. Ko- 
iy bojo uždavinys yra ugdyti, vadinasi ruošti pilnutiniam gyvenimui. 
gali atlikti tik žmogus, kuris pats yra universalus. - 


= Ba 


Kadangi mokytojui reikia būti tokiu, tai jam pritinka toks la- 
vinimosi tipas, kūris yra arčiausiai tikslo. Dėl to liaudies mokyk- 
los mokytojui užtenka įsigyti bendro išsilavinimo klasinėje gimnaz ~ 
„Oje, kurios svorio centras yra humanizmas: Vidurinių mokyklų moky-- 
tcjams pakanka išeiti realinę gimnaziją, kurios svorio centras yra 
materialiniuose dalykuose, plus pedagoginis išsilavinimas. 

Kol nėra aukštesnės bendro lavinimo mokyklos už klasinę gimna- 
siją, tai į klasinę gimnaziją tenka žiūrėti, kaip į aukščiausią bend- 
ro lavinimo įstaigą. Klasinė gimnazija iki šiol suteikdavo geriausio 
bendro išsilavinimo. Suvienyta mokykla yra aukščiausias protinimo ti- 
pas, nes neįveda nieko naujo, tik suvienija tris pagrindinius mokyk- 
lu tipus: klasinę gimnaziją, realinę gimanziją ir aukštesniąją spe- 
>ialinę mokyklą. Iš tų trijų bendro lavinimo mokyklų tipų geriausia' 
tenka pripažinti klasinę gimnaziją. Tuo visai nenoriu pasakyti, kad 
tai. yra idealiausios mokyklos. tipas, .bet kad: jis yra prie idealo. ar- 
čiau, negu kiti mokyklų tipai. Po jos seka realinė gimanzija. Joje- 
mažiau domės kreipiama.į bendrą lavinimą, daugiau į specialųjį. Dar 
žemiau stovi aukštesnioji: specialioji mokykla. Ji mažai kreipia dė- 
mesio į bendrą išsilavinimą, bet.užtat pirmoj vietoj stato profesi- 
nį - prisiruošimą. Augsburgo prof: Stoltze savo veikale: „Universität 
und Bildung" reikalauja, kad mokytojai bendrą išsilavinimą įsigytų 
tik klasinėje gimnazijoje. Be bendro išsilavinimo, mokytojas turi 
įsigyti ir specialaus išsilavinimo: iš vienos pusės pedagoginių ži- 
üi, iš antros pusės žinių iš savo specialybės.: 


Pradžios, vidurinės ir aukštesniosios mokyklos mokytojui svarb“ 


ne tiek specialinis, kiek vedagoginis pasiruošimas. Pedagoginis pa- 


'iruošimas turi būti vienodas tiek pradžios mokyklai, tiek av.štes- 


“digjai, nes auklėjamoji pareiga nėra mažesnė ir pradinėje mokykloje, 
kaip ir aukštesniojoje. Specialiąjai mokyklai toks pasiruošimas ma- 
žiau reikalingas. Užtat specialiosios ir aukštesniosios mokyklos mo- 
kytojui reikalingas didesnis specialinis pasiruošimas. Didesnis pe- 
än goginis pasiruošimas reikalingas klasės mokytojui (vok.Klassen- 
Lehrer) negu dalyko mokytojui (vok.Fachlehrer). Pirmasis moka įvai- 
ių dalykų vienoje klasėje (pav.pradZios mokykla) antrasis vieną da- 
lyką įvairiose klasėse (pav.gimnazijoje). Dalyko mokytojui, suprati- 
mas, reikalauja didesnės specializacijos, negu klasės mokytojui. 
Įvairių dalykų mokymas vienoje klasėje ir meno mokytojo eina 

»lačia horizontaline linija, dalyko mokymas. (įvairiose klasėse) - 
siaura vertikaline. Pirmos .vūšies mokytojui užtenka įgyti bendras 
išsilavinimas aukštesniojoje mokykloje, plus pedagoginis pasiruoši- 

cS, antram specialus savo šakoje išsilavinimas, įgyjimas aukštoje 
mokykloje; plus taip pat pedagoginis pasiruošimas. 


- Mokytojams. ruošti „įstaigos. 


Vienas tikslas galima atsiekti įvairiais būdais be atžvilgiais. 
Mokytojo tikslo turinį sudaro pedagoginis išsilavinimas. Grynai pe- 
dagoginlam išsilavinimui yra reikai inga apsipažinti su L pedagogikos, 
sistema ir jo s pateinamaisiais (Grundwissenschaften) i ir pašaliniais 
-(Hilfswissenschaften) mokslais. Iš pedagogikos sistemos mokytojui. 
labiausiai susidométina protinimo ir dorinimo mokslais. Protinimo 
"wokslas arba didaktika reikalinga mokytojui, kaipo lavintojui, dori 
„nimo mokslas kaipo auklėtojui. Turint jau tokį pasiruošimą, labai 
patogu baigiamaisiais dalykais imti bendrasis: psichologijos kursas 
su: pedagogikos sistema ir pedagoginius dalykus iš filosofijos mokslų, 
Apie filosofijos svarbą pedagogikai Stoltze išsitaria, kad niekuomet 
esa negalima sėkmingai užsiimti pedagogika be filosofijos ir dėlto 
besiruošiančiam mokytojui turįs būti suteiktas pasipažinimas su fi- 
Losofijos pagrindais bei atskiromis filosofijos disciplinomis. To= 
liau prie filosofinių- pažinčių, reikia, praeiti protinimo mokslą; „eti- 
ką - dorinimo mokslą, estetiką - grožio. :pajautimą, estetinimą ir kartu 
eiti nuo pedagoginės teorijos prie praktikos. Pirmo laipsnio prakti- 
ka suteikia: pedagoginės pratybos. Jos duoda progos padaryti išvadas 
ir taikyti jas pedagoginiam gyvėnimui. "Pratybos parodo; kaip įsigy- 
tas Žinias taikyti praktikoje. Yra tai. pirmas žingsnis pečagoginiam 
darbe, kuris duoda šiokio tokio patyrimo. "Tikro pasiruošimo čia ne- 
"gali būti, nes nėra galimybės sudaryti tinkamą pedagoginiam darbui 
dirvą. Ji gali atsirasti tik dirbant mokykloje. Be to; negalima 
spresti, ar kandidatas tinka mokytojauti. Tam klausimui de ER 
net nepakanka kelių bendrųjų pamokų, nes čia kandidatas neturi gal 
mybės pareikšti savo individuvalinių savybių. Gerų rezultatų gali du 
"ti tik bandomieji metai (Probejahr), kokie plačiai yra srait dogas: 
Vokietijoje. Tas labai pageidaujama ir mokyklos gerovei ir pačiam 
kandidatui prieš įstojant į pedagoginį veikimą. Auklėtojo profesije 
perdaug svarbi, kad būtų galima netinkamą Žmogų pakęsti iki gyvos 
galvos. j dy 

Bandome ji metai sali turėti e didelės reikšmės ir pačiam 
besiruošiančiam kandidatui ir auklėtiniams. Besiruošiančiam kandida- 
tui praktika padeda patikrinti savarankias teorines žinias ir palen- 
sva įžengti į normales vėžes. Auklėtiniams yra ta gera pusė, kad jie 
visą laiką yra vadovaujemi patyrusio mokytojo. Besiruošiančiam kan- 
didatui, kad turėtų laiko gilinti savo žinias teorijoje nedrug te- 
skiriama praktikai valandų. Vidutiniškai, užtenka 8-12 valandų per 
savaitę. Jaunam, neprityrusiam. žmogui sunku yra nuosekliai užsiimti 
pedagoginiu darbu, nes jam dar trūksta teoretinių 22) praktinių žinių 
Tikslinga būtų bandomam kandidatui vieneriems metams pavėsti tvarky- 


2 E 
ti kokią nors mokyklą vyresniųjų priežiūroje. Tas galima padaryti 
liaudies mokykloje, vidurinėje ar aukštesniojoje mokykloje ¡"be o, 
reikia pavesti auklėti vieną klasę. Atlikus praktikos darbą, kandi- 
datas gali būti kvalifikuojamas: Tada būtų mažiau pavojaus netinkan.. 
Šiam žmogui pavesti visam gyvenimui vokig svarbią įstaigą, kokia yre 

. mokykla. Turint žmonių mokykloje dirbti švietimo darbą, nebeskurstų 
ir pats Švietimas. Yra žinoma, kad mokymas yra tuomet pažangus, kada 
pažangus yra pats mokytojas. Kiek mokytojas pats yra susižavėjęs 
mokslu, tiek jis sužavėja savo mokinius. Mokymo ir lavinimo darbe mo 


1 


zytojas turi būti visuomet jaunas, jaunas dvasioje. Pasenęs mokyto- 
„jas neturi teisės eiti savo pareigų. Mokytojas auklėtojas nustoja je 
numo, kai užmiršta savo pareigą - lavinti ir mokyti.. Mokytojas nu- 
3tojes domėtis savo dalyku, tampa negyva mumiją. Degot sako, kad ge 
:"iausias dalykas pasilikti jaunam yra gyventi žmonių labui. Tai reii - 
kia, kad mokytojas turi būti pilnutinis žmogus. Norėdamas būti pilnu 
tinis: žmogus, niekuomet negali nustoti lavintis. Norėdamas lavinti 
kitus, visuomet turi bendru ir specialiniu žvilgsniu pats lavintis. 


2. Klasės organizacija. 


Tiek klasių, tiek visos mokyklos organizacija yra tos pačios, 

kad galėtų tarnauti visam dėstomam kursui. Kadangi mės neturime at- 
kiro kurso ir laiko, tai paliesime mokyklą bendrai, kick liečia di- 
laktikos kursą. l į 

Klasė mūsų kalboje turi dvi prasmi. Iš vienos pusės klasė yra 
suprantama, kaip mokytojo veda ‘ma su tam tikrų mokinių skaičiumi vie- 
nete, kurioje dėstoma tam tikras dalykų skaičius, iš antros pusės - 
kaipo tam +ikro laipsnio ir tam tikromis priemonėmis lavinimas. 

Šiai antrai prasmei prancūzų kalboje atatinka žodis „cours" ir 
reiškia tam tikrą išsilavinimo laipsnį. Kursas paprastai sutampa su 
vetais arba yra skirstomas pagal trejopa mokslo laipsnį: ŽEMESNYSIS, 
VIDURINIS ir AUKŠTESNYSIS. Pavyzdžiui, jėi penki dalykai išdėstoma 
dviems metams tokiu būdu, kad vienais metais praeinama elementariné 
lis, antrais aukštesnioji, tuomet vieniems metams atatinka vienas 
kursas. Čia mokymo laipsnis neatatinka klasei. Taigi, klasės kaip mc 
kymo vieta, nesutampa su klase, kaip mokymo laipsniu, nes vienas kuv 
¿as gali būti suskirstytas kartais į kelias klases (paraleles kla- 
468), arba vienoje klasėje gali būti keli kursai (pavyzd. liaudies 
mokykla, kur viename kambaryje yra įvairaus išsilavinimo mokinių). 
Gali atsitikti ir taip, kad klasė gali atatikti vienam išsilavinimo 
laipsniui. Paralelės klasės yra tuo geriau, kad duoda galimybės skir- 
ti mokinius pagal jų individualinius gabumus ir išvengti susigrūdimo 

“enojo klasėje. Vienoje paralelinėje klasėje gali būti nuo 30 iki 
75 mokinių, vidutiniškai apie 50' "mokinių. Žemesniosios paralelinės 
Klasės gali būti didesnės, aukštesnės turi būti mažesnės. Kur moks- 


= 924 


las yra skirstomas kompleksais, geriausia, kad pasikartotų me tuose 
du kartu pavasarį ir rudenį; reikia, kad mokiniai būtų išleidžiami 
du kartus į metus. Toks suskirstymas yra geras tuo, kad negabesnieji 
mokiniai paliekami toje pat klasėje ne visiems metams, Q tik pusei. 
Mokymo suskirstymas yra geras, kad: 22 kiekviena klasė atatinka vie- 
nam išsilavinimo laipsniui, 2) kad būtų mokiniai vienodos sudėties 
kitaip tariant, kad vienoje klasėje būtų vienodo pasiruošimo mokiniai 
ir galėtų vienodų žingsniu eiti pirmyn; 3) kad tarp vienos klasės mo-- 
kinių nebūtų didelio skirtumo amžiaus atžvilgiu, kuris, kaip žinome 
"turi reikšmės pasiruošimo vienodumui. Jeigu amžiaus skirtumas, paim-- 
tas nuo vidurinio aritmetinio, dl vieną ar į kitą pusę, susidaro di- 
desnis kaip 3 metzi, sunku tikėti, kad darbas galėtų eiti normaliai. 
Tik atskirais atsitikimais leidžiama prasilenkti su minėtąja taisy'- 
le; 4) reikia vengti, kad vienoje klasėje nebūtų perdaug mokinių. 
Geriausia, jei mokinių skaičius liaudies mokykloje neperviršija 50, 
vidurinėje 40,- aukštesniojoje 30 mok. vienoje klasėje. 


PK Darbo „Santvarka. 


Kai mokiniai yra suskirstyti klasėje, ñas nustatyti dienos 
darbo laikas. Darbo laiko suskirstymas daugiausiai priklauso mokoma- 
jam personalui. Čia įeina pamokų ilgis, skaičius, laikas ir pan. 

Kiekvieno tipo mokykla turi tikslą patiekti išsiauklėjimo bei 
išsilavinimo minimumą. Dėlto svarbu nustatyti pamokų skaičius iš tam 
tikro dalykų kiekio. Dėl pamokų skaičiaus apibrėžimo jų gero sutvar- 
kymo, mokyklos nustatytas kursas galima išeiti net anksčiau, kaip 
per 8-9 metus. Kaip turi būti sutvarkoma pamokos ir pati darbo tvar- 
ka bus kalbama vėliau. Darbą suskirsčius, turi eiti pats jo tvarky- 
A AA n i žų | ii a) 

„ Pirmiausia reikia patirti, kiek darbo mokinys gali atlikti be 
nuovargio. Tas reikalinga nustatyti darbo laikui, kad pats darbas bü- 
tų sekmingas. Nustačius darbo laiką bendrai, toliau svarbu nustatyti, 
koks laikas darbui yra geriausias. Nustačius valandas, reikia anali- 
zuoti patį darbą, skiriant sunkesnį nuo lengvesnio. Toliau, reikia 
suderinti darbo sunkumą su laiko tinkamumu, būtent, tokioms valan- 
doms, kurios labiau patogios darbui, reikia duoti sunkesnį darbą, o 
kurios mažiau patogios - lengvesnį darbą. 

Tie dalykai nėra lengvai išsprendžiami, nes experimentinimas 
nėra tiesioginis pavienių asmenų. Bet visgi yra žinoma, pavyzdžiui, 
kiek mokinys gali be nuovargio atlikti darbo. Axel-Key sako, kad mo- 
kyklinio amžiaus vaikas jau nuvargsta po vienos darbo valandos. Jis 
sako, kad mokyklinio amžiaus vaikui (6-7 metų) vienai valandai dar- 
bo reikia skirti 5 val. miego. Didėjant amžiui, reikalas miegoti ma- 
žėja. Taip, pavyzdžiui, “9 mety amžiaus vaikas turi miegoti 11 vals 


p dis, 
11 metų ~ dešimt su puse val., 13 metų - dešimt valandų, 14 metų - 
devynias val., 18 metų - aštuonias su puse valandas. Toliau einant, 
miegojimo reikalas mažai bepriklauso nuo amžiaus ir pasilieka apie 
7-8 val. Labai svarbu, kad darbas būtų sujungtas su žaidimais. Juo 
auklėtinis jaunesnis, tuo jo veikimas daugiau turi pasireikšti žai- 
dimu. Pavyzdžiui, nurodoma, kad 7 metų vaikui reikia skirti žaidi- 
mams 6 val. per dieną, 9 metų - 5'val., 11 me ty - 3-4 val., 13 me tu 
3 val. TS metų - 2 su puse val., 17 metų - pusantros valandos“: 
Darbui laiko skiriama atvirkščiai: jaunesniems mokiniams mažiau, So- 
nešniems daugiau. Tam reikalui patiekiama tokių davinių. 7 metų vai- 
„kui - dvi val. darbo, 9 metų - 5 val., 16 me tų - 8 su puse val.; 
17 metų - 9 val. Darbo suskirstymui tarp mokyklos ir namų (namų moky 
Hno darbo) yra nurodoma maž daug tokie daviniai. 7 metų vaikas mc- 
kykloje dirba 2-2 su puse val. namams negaudamas jokio darbo, 9 me- 
tų vaikas mokykloje dirba nuo dviejų su puge iki trijų su puse va- 
landų, namie vieną valandą; 11 metų vaikas - mokykloje dirba 4, na- 
nie vieną valandą; 13 metų vaikas mokykloje 4-5 val., namie 1 val. 
40 min.; 15 metų vaikas - mokykloje 5 val., namie 3 val.40 min.į“ 
17 metų vaikas mokykloje 5 val., namie 4 val.10 min. Į tą valandų 
skaičių įskaitomos gimnastikos ir dainavimo pamokos. Paėmus atski- 
ral; taip atrodo: 7 metų vaikui - pusė val. dainavimo, 2 val. gim- 
nastikos, 9 mt. - 1 val. dainavimo, 2 gimnastikos; 11 metų - pusant- 
ros val. dainavimo ir pusantros gimnastikos. Einant gimnazistų am- 
žiui atatinka 2 val. dainavimo ir 3 gimnastikos. Čia buvo duota vie- 
nas pavyzdys racionalaus darbo suskirstymo. Bet mums čia svarbu yra 
suskirstymas laiko, kurį tenka praleisti mokykloj, kitaip tariant, 
sėdimojo laiko. Tas suskirstymas yra žymiai sunkesnis, nes pareine 
nuo daugelio aplinkybių: nuo darbo sunkumo, nuo jo gyvumo, nuo moki- 
nio individualinių savybių ir panašiai. i 

Mokymosi laikas galima suskirstyti į 2 dali: 1) sėdimojo laiko 
dalis gali būti praleidžiama mokykloje, 2) kita dalis darbo gali bu- 
ti paliekama namuose atlikti. Čia nagrinėsime tą dalį laiko, kuri yra 
praleidžiama mokykloje. Ji taip pat skiriama į dvi dalis: 1) prieš 
didžiąją pertrauką ir 2) po diūžiosios pertraukos. El 

Yra konstatuojamas faktas, kad tinkamiausias darbui laikas yra 
¿8 ryto. Paskui mokiniai nuvargsta, darbingumas nupuola, dėmesys su- 
zilpnėja. Dėlto maždaug po trijų penktadalių darbo laiko daroma di- 
'esnė pertrauka. Tinkamiausias darbui laikas yra maž daug nuo pusės 
valandos, nuo darbo pradžios iki vienos valandos prieš didžiąją per- 
trauką, paskui po didžiosios pertraukos nupuolus dėmesiui, nebėra 
taip palankus laikas darbui. 

Žinant laiko patogumą ir sunkumą darbo, nesunku sutvarkyti taip, 
kad sunkesnės pamokos atatiktų labiau palankioms valandoms. Tas rei- 


- 90 - 
kalavimas nesunku yra išlaikyti mokykloje, kur px -isilaikoma klasių 
"sistemos mokymo (Klassenlehre), vadinasi, kur vienas mokytojas moko 
vienoje klasėje ivairius dalykus. Kiek sunkiau mokyklose su dalykine 
sistema (Pachlehre), kur mokytojas yra laiko suvaržytas. Bet ir tai 
reikia stengtis sunkesnius dalykus parinkti patogesniame darbo Iai- 
o, Sunkešniais dalykais skaitome tuos, kuriè daugiau reikalauja pi. 
tanio darbo, pavyzdžiui, matėmatika, filosofijos propedeutika ir iki- 
tu Lengvesniais - kurie mažiau reikalauja y proto įtempimo, pavyzdžiui 
"Lraįžyba, paišyba, rankų "darbai. ir: kiti. Sulig to reikia skirti ir 
laikas. Tas dalykas labai Šūrikus," nes labai daug pareina nuo mokinių 
individualinių savumų.. Pavyzdžiui, kas vienam mokiniui lengva,kitam, 
"atvirkščiai, gali būti nemėgiama ir sunku. Principialiai imant, 8e- 
riausia „pamokas sutvarkyti taip, kad sunkesni” dalykai kaitaliotųsi - 
81 lengvesniais. Kaip žmogūs ką nors sunkaus nešdamas, . pasikeičia iš 
ienos rahkos 2 kitą, taiv ir sunkesnės pamokos turėtų būti pakei- 
Siamos lengvesnémis. Iš prityrimo žinomė; kad "bendrai nuvargimas 
ateina kiek vėliau. délto, kaip buvo pažymėta, labai gera protinį“ 
darbą kaitalioti su fiziniu lengvu“ darbu. T-4iau nereikia užmiršti,: 
xad ir protinis ir fizinis darbas vargina žmogų. Bet pakeičiant pro- 
tinį darba lengvi fiziniu, žmogus vėl kiek pasilsi- „nuo protinio dar- 
Lo. Seniau buvo nuomonė, kad fižinis "darbas prašalina nuovargį, ki- 
iusi iš protinio darbo, bet dabar yra“ ‘patirta, kad fizinis Garbas 
isprašalima, bet“ ik nustumia toliau bendrą nuovargį: "Logiškai imant, 
kitaip ir negali būti: kaip fizinis, taip 27 protinis darbas, aik- 
oja, energiją, iai ne vienos rūšies. Kuomet viena aikvojama, kita 
“sistato. Vat AS l 
; Kaip svarbu pamokas sutvarkyti dienos valandomis, nemažiau svar 
bu jas sutvarkyti savaitės dienomis. Pavyzdžiui, pirmadienis yra ma-- 
es palankus darbui. Paskui, palankiausias darbui laikas iki Letvir- 
tadienio. Ketvirtadienis yra vidutinio palankumo. Penktadienis vél 
ziek pakyla. Mažiausiai palankus“ darbo laikas yra savaitės gale. Kai 
kur, pavyzdžiui, 5 Šveicarijoje, ketvirtadieniais pamokų neđarona. Tuo- 
met mokinisi, žinoma, pasilsė ję, penktañieni parodo daugiau aktyvu- 
ra, bet užtat darbo dienomis reikalaujama daugizü pamokų. „bis 
Sutvarkius mokiniy alay pemokų skaičių i» darbo laiką, svarbu nu- 
“odyti, kad mokiniai tvarkingai lankytų 2 amokas. Pamokų apleičinėji- 
nas, savaime suprantama, turi neigiamos "eikšmės, tiek lavinino,tiek 
auklėjimo žvilgsniu. Dėlto, riikia žiūrėt“, vad be svarbių priėžas- 
čių mokiniai neapleidinėtų paiokų. Todei va ne“švengiamas klasės 
registravimas, kurį turi vesti "klasės glonėjas. iš to registró Wato- 
si, kàip mokiniai lanko pamokas Tr del kurių priežasčių jas apleidi- 
¿ja. Cia, žinoma, reikia skaitytis su mekinių sveikata. Tuo reika- 


lu mokiniai ir klasių globėjai turi palaikyti tamprius ryšius su mo~- 


į 


BTRLTLDPHP0Hwymw—r g pvp A 


d, -9 K“ 


A 


| Kyklos gydytoju ir prie Lo, su mokiniy šeimomis. Pavėlavimai taip 


pat turi būti pažymimi, nes tai parodo „mokinių Stropuma . Pasivėla- 
vimų' priežastis taip pat turėtų būti pažymima. Neatsilankymų pris- 
žastys gali būti skirstomos as rūšis: Í). neats ilankymai be prie- 
žastiesį 2): neatsilankymai del ligos ir a “del pakankamų „priežasčių. 
Mokyklos nelankymas labai dažnei pareina nuo netinkamo „pačių mokyt- 
¡ly įrengimo, nuo: atmosferos ir kitų priežasčių. Jei kia Sé "Švari; jei 
mokytojai geri, jei -Čraugai malonūs, „noriai“ yra lani romoš - pamokos::, 
“TS: to plaukia išvada, kad kickvienas auklėtojas, "matydamas ilasėje 
"kokių trūkumų, turi: pasistengti surasti ir pašalinti“ priežėstis,ku- 
rios trukdo mokiniams reguliariai lankyti pamokas. "Kiekvienas: moky- 
tojas pastebėjęs mokinį, neatsilankant jo pamokose, turi pasistaty- 
ti sau klausimą, ar kartais nėra „jis pats kaltas, “ar nieko netrúksio 
klasės“ ‘tvarkai. Klasėje tvo, rka: IT CEEL santykiai labai r 

` kovoja su mokinių 'nesilankymu. . } ' 

Šalia. tvarkos, antras svarbus "dalykas yra drausmė. Palaikyti 
klasėje tvarką ya galima tik tada, kai kiekvienas klasės dályvis 
jaučia pareigą prisidėti. prie. tvarkos palaikymo. Jo individualinis 
"nusiteikimas susišlieja su bendra klašės nuotaika ir veda prie savy 


” stovaus tvarkingo nusiteikimo, kuris de tolimes sniame "gyvenime turi. 


didelės įtakos, šalindemas kliūtis. 


4. Drausmė. 


„Kiekviena išvystomoji pareiga gali reikštis dvejopu būču: tei- 
giamu, kada ugdymas tiesioginiu būdu veda prie savystovaus veikimo 
ir neigiamų, kai šalina kiiūtis kliudančias siekti savysvovumo. ¿Dd 
siamą išvystomąją pareigą galima pavadinti skatinimu, neigiamąją - 


Jrausminimu. Iš to išeina, kad protinimas gali reikštis iš vienos 
pusės teigiamu skatinimu, iš antros - neigiamų drausminimu. Teigia- 


mas skatinimas verčia Žmogaus protą savystoviai veikti, neigiamas 


drausminimas stengiasi pašalinti kliūtis. Jei, pavyzdžiui, mokytojas 
lakoniškais klausinėjimais priverčia mokinį galvoti, yra teigiama- 
sis protinimas, ' Kitaip sakant, skatinimas. Kai navyzdžiui, pamokos 


metu sudraudžia er liepia kreipti dėmesio į dėstomąjį dalyką ~ turi- 


me drausminam:y;. iO ima, kitaip sakent, drausminima . 
Toliau, protinimo darba labai svarbu Žinoti, kas ir kokia yra 


i aros ELLAS ku 
drausmė, kokie jos privalumai ir kaip ji palaikytina: 


Pirmutinė savo prasie drausmė yra „įsakymas, neleidžiąs ko noz: 
— a 


samena ug Pa a S T apa e a 


loryti. Ji savo tikslų turi apsaugoti! teigiama veikimą nuo iškraijų 
my. Drausmė savo esme yra neigiama protinimo priemonė; savo tikslu 
gali būti ir neigiama. Dreusmó, kles ir 


išimtis, kuriomis normioja "tan tikrą veikimą; kad nenukryptu iš sg- 
— — — — > e — 


teigiamą kuri: nustato tais 


vo normalių vėžių, inasi teigiama. Tokia;:pavyzdžiui, yra karo 


= gra 
ivausmé, kuri nurodo, kas neigtina. Neigiamoji drausmė pasireiškia 

-sąryšy su tuo, ką Žmonės turi atlikti įstatymo žvilgsniu, kad jo ne 
peržengtų, kitaip tariant, nustatymas vykdytinų taisyklių palaikyti. 
normalei veikimo eigai. Čia ir patys mokytojai ir mokiniai stengia- 


E rc, da 


Si,” sokmingai paraginti užlaikyti drausmę tuos, kurie jos. neužlaiko. 
Tas yra sekminga ypač tada, kai skatinamasis tam pritaria pažymių 
nusiteikimu. Aktyvus ar pasyvus veikimas čia imamas subjektyvine í 


»rasme, būtent kai mokinys yra nusistatęs tuo atžvilgiu, kai imame, 
zaipo prisitaikinimą taisyklei, turime objektyvų veikimą. 
Subjektyviniu žvilgsniu galime kalbėti ne tik apie drausmę, bet 
ir drausmingumą. Drausmė čia visur bus imama disciplinos prasme.Skir- 
„ti disciplinos sąvoką nuo drausmės sąvokos yra netikslu. Vokiečiai 
disciplinos sąvokai vartoja žodį Zucht. Mokykliné disciplina supran- 
tama visuma taisyklių, kuriomis stengiamasis laikyti mokinių veikimą 
normalinėse vėžėse. Mokyklose yra taisyklių. kurios normuoja mokinių 
tvarkingumą, :padorumus, santykius ir t.t. Mokyklinė drausmė subjek- 
to žvilgsniu turi būti įvykdoma. Jei mokinys neįstengia išpildyti 
drausmės reikalavimų, negali įvykdyti drausmės, stovio atžvilgiu ji 
turi būti nuolatinė, nenusilenkianti nusistatymui ir palenkti moki- 
ni sąnoningam pastoviam nusistatymui. vykdyti nustatytas taisykles. 
Drausmei palaikyti taisyklės, jų įvykdymas ir sudarymas moki- 
nyje pastovaus bei sąmoningo nusiteikimo, yra trys dalykai, kurie 
sudaro drausmės esmę. j A 
Jei drausmės taisyklės yra uždedamos tokios, kad nėgali būti 
išpildyta, jas reikia pakeisti, bet jei jos tyčia nepildomos, 'Yeika- 
linga išviršinė prievarta bausmės arba įtikinimo pavidale. 22 
Pirmoji, vadinasi, bausmė remiasi baime ir įpratimu, antroji, va- 
dinasi, įtikinimas - sąmoningu įtikinimu, kuris veda prie pastovaus 
> moningo nusistatymo. Jei tenka kalbėti apie jų pedagoginę reikšmę, 
reikia pasakyti, vadinasi, įtikinėjimas, turi tikras pedagoninės 
reikšmės ir yra pedagoginė vertybė. 
Bausmė išviršiniu atžvilgiu turi būti įvykdyta. Turinio atžvil- 
giu drausmė yra ngina tom oji, kitaip tariant preventivinė ir baudžia- 
moji - reprezentivinė. Pirmoji stengiasi „neišpildytą "drausmę atitai- 
Syti _nebaudimu, antroji baudžia už 2 už nepildyma drausmės. Pedagoginiu 
atžvilgiu didesnės reikšmės turi numatomoji drausmė, tačiau faktinas 
prasižengimas negali palikti nenubaustas. Kad labiau paaiškėtų šitų 
čviejų sąvokų reikšmė, duosime porą pavyzdžių. Kad mokinys lankytų 
vamokas, reikalinga drausmė. Numatoma už nelankymą pamokų tam tikra 
Kasis kuri nebus įvykdyta, jei nebus apleista pamokos. Tas ir Su- 
YO numatomaji. arba preventivine drausmę. Kada mokinys neatsilanko 
j pamokas - yra baudžiamas. Tas sudaro baudžiamąją arba reprezenti- 
vine drausmę. Numatomoji drausmė yra jvykdoma dėlto, kad mokinys ne- 


k 93 

įgautų blogo papratimo nelankyti pamokų. Iš to aiškėja santykis tarp 
numatomosios ir baudžiamosios drausmės iš vienos pusės ir taro ska-- 
tinamosios ir drausminamosios pareigos iš antros pusės. Pasirodo,kad 
juo blogiau sutvarkyta numatomoji drausmė, tuo dažniau drausmei pa-- 
laikyti prisieina vartoti bausmės. Kuriam pedagogui dažnai prisiei- 
ua palaikyti drausmė bausmėmis, išduoda sau testimonium paupertatis. 
kad nemoka tinkamai sutvarkyti numatomosios drausmės. TARSI 


Drausmės arba disciplinos esmę sudaro: 1) skatinamoji ir draus- 
minamoji pareiga, 2) aktyvus nusiteikimas, pasiektos tvarkos stovis. 
Kitaip tariant, nustatymas normų, jų įvykdymas ir kyląs reikalas - 
įvykdyti normas, vadinasi, drausmės reikalas. Išviršiniai drausmė 
pasireiškia, kaipo prievarta iš vienos pusės įtikinimu, iš kitos - 
baudimu. Tikros pedagoginės vertės turi tik įtikinimas. Nuo jo.lai- 
mėjimų priklauso visuomenės tvarka ir laisvė. Dėl to pagal protini- 
mo laipsnį jis virsta iš išviršinio į išvidinį: iš įtikinimojįsįti- 
kinimą, iš valdymo į valdymąsi. k AS a 

Esantis reikalas nustatyti ir taikinti bausmę sudaro represen- 
tyvinės drausmės esmę.: Šiaip drausmė, kaipo tokia, yra numatomoji. 


„Arba preventyvinė. Kaip privalų pakeisti. įvadas dėstymu, taip priva- 


lu baudžiamoji drausmė pakeisti numatomąja. Iš to išeira, kad platus 
ir dažnas baudžiamosios drausmės taikymas mokykloje yra simptonas, 
kuris rodo, kad nėra tinkamai sutvarkyta numatomo ji drausmė, ir tas 
parodo paties pedagogo vertę, parodo, kad jis nesugeba kitokiomis | 
priemonėmis palaikyti mokykloje drausmės. Mokytojui mokykloje draus- 
mė nėra nei grynai tikslas, nei grynai priemonė. Drausmė negali bū- 
ti nei veikimo, nei gyvenimo tikslas. Svarbų palaikyti tvarka del 
tvarkos, o ne dėl to, kad ji sudarytų. gyvenimo turinį. Bloga yra rei- 
kalauti, kad mokinys palaikytų tvarką. dėl tvarkos, nepaaiškinus jam 
tvarkos reikšmės. Jeigu drausmė turi. būti išaiškinama, to galutinoje 
sąskaitoje, su ja prasilenkiama, turi būti apsaugotas išviršineė prie- 
varta, arba bausme. Baudimas turi, vadovautis protingais motyvais. 
Mokytojas turi turėti užtektinai tvirtos valios, kad nepasiduotų sa- 
vo pykčio aistrai ir pritaikytų bausmę laikydamasis taisyklės: tvar- 
ka dėl tvarkos. Pati bausmė tuvi būti mokinio suprantama ir nedides- 
nė už jo prasikaltimą. A 

Ne mažiau yra svarbus teorinis klausimas, kuris gali duoti pro- 


- gos kalbėti apie drausmės taikinimg praktiniame gyvenime ir apie jos 


Be numatomosios drausmės labai svarbu drausmei palaikyti prie- 


monė yra mokytojo autoritetas bei mokytojo draugavimas su auklčti- 


niais, apie kuriuos čia ir teks pakalbėti. 


l E t 
Iki šiol buvo kalbėta daugiau, apie priemones drausmei palaiky- 
Lars kurios neliečia mokytojo esmės. „Pripuolamai buvo. užsiminta apie 
mokytojo vaidmenį protinimo darbe. Yra „aišku, kad pedagogas negali. 
išvystyti tvirto būdo savo auklėtiniuose, jeigu pats jo ne turi. Tą 
pat galima pasakyti ir..apie drausmingumą. Gera tvarka mokykloje dau- 
giausia remiasi mokytojo autoritetu, jo tvirtu būdu ir sąmoningu 
drausmingumu. Negana mokytojui turėti gerų savybių, bet jei neįsten- 


gia parodyti savo tvirto būdo, vargiai gali būti gerai užlaikoma mo- 
kyklos drausmė. Nemokėjimas drausmės kai kompromituoja patį | 
drausmės dalyką. y ž 

Tiek AE tiek_ draudimai „yrat tam tikras EBS (suges- 


e o e ia, ——— mi e ara e o a Ds ma a ao o O o a o o m i a o O a o 


mm am an an Aio ma aem om -————————- Ram mr m m mm mm dir m m m m e m m m m — e e e, 


toj“ tvirtas pasiryžimas ir geras nusiteikimas ki kiekvienu atveju ml 
a aig o a ĖS 


vemti savo žodį yra pirmutinė sąlyga, kuri padeda palaikyti mokyk- ` 
loje drausmę. Žinoma, žodį paremti ne fizine prievarta, bet mokinius 
įtikinančiais faktais. Joks žodis nėra sekmingas, jei nėra paremtas 


io Drausmė neturi ri per Ii i smulkmenas. Smarkus 


TTT 


pita, an ka apr gg V k mei e sė eina dar a AAS 


kytojo“ į sakymų. teya ir smulkmeninga drausmė veda prie "mokinių demo 


ralizavimo. Drausmė veikiau yra auklėjimo priemonė ne savo kiekybė, 
bet savo kokybe, reiškia - ne kaip plačiai 12-88 vartojama, bet | 
kokia yra vartojama. ' Kiekybiniu atžvilgiu drausmė "būti t Ey" 
kokybiniu_- - „protinga. Iš to galima padaryti išvada 1) kad prasižen- 
gimas būtų užtenkamai didelis, 2) kad mokytojas jo neatlikdamas y ne-- 
privalo reikšti savo subjektyvios nuomonės, vadinasi, nesiremti as- 
meniniais motyvais. Turi turėti užtektinai faktų, įrodančių mokinio 
prasikaltimą, kad nebūtų kartais nubaustas neteisingai. Prasikalti- 
mas ir drausmė turi nūti mokiniui suprantami, taip, kad bausmė su 
vútinumu seka prasikaltimui. | | 
Toliau bausmė turi atatikti prasikaltimui. Lengva bausmė mažai 

mokinį paveikia, didelė iššaukia“ reakciją. Be to, bausmė turi būti 
zvieátei su visomis smulkmenomis išpildyta. Neišpildyta bausmė ma-- 
žina Arausme » Pati drausmės formula turi būti aiški, suprantama ir 
tinkamai tam išrei ikšta. Pirmas bausmės formulės savi umas, "vadinasi, 


aiškumas arba suprontamumas duoda ją lengvai suprasti, antras savu- 
mas, vadinasi, tinkamu tofu išreiškimas padeda išvengti mokinių pas- 
priešinimo. Smarkus tonas gais sukelti pasipriešinimą, lėtas - gali 
` per mažai atkreipti mokinių dėmesį. Su draudimu turi reikštis“ Iri 
mokytojo širdingumas. Toliau, draudimas turi būti nuoseklus. Negali 
duti geros tvarkos, jeigu vienas mokytojas draudžia, ką kitas lei- 


- A 
iia. Nebuvimas mokykloje tvarkos rodo, kad nėra tinkamai apgalvot- 
drausmė. Visų mokytojų veikimas turi sudaryti organingą vienumą.Jei 
vienas mokytojas draudžia, kitas leidžia mokiniai įpranta nesilai- 
kyti“ drausmės. Jeigu kur mažai vėikia draudimas, geriau taikinti pa- 
tarimą, kaipo neturintį būtinumo Žymės. 
Kartais autoritetingo mokytojo patarimas dd turi reikšmės, 


legu kito griežtas liepimas. Įsakymas neretai randasi nesgmoningu 
alusnumu ir baime, patarimas sąmoningu bei laisvu klusnumu ir meile. 
Tik laigvas klusnumas turi tikros pedagoginės reikšmės ir turi pe- 
| dagoginės vertybės charakterį. Bet taip suprastas klusnumas. yra tik 
idealas. Mokytojas turi stengtis įsigyti autoriteto ne savo griež- 
-= tumu, bet protinga drausme, : "turi atsiminti, kad tik laisvas drausmės 
"atžvilgiu apsisprendimas turi tikros pedagoginės reikšmės. Buvo jau 
kalbėta; . kad svetimas valdymas turi pasikėisti sąmoninga, savivalda. 
Toks autoritetas, žinoma, ne kiekvienam pavyksta įsigyti, bet tai 
pagonis kad MORT RINE neturi: ao siekti. onyt Eas þifnisüşia tu~ 
cijas, paskiau: turi ją pareikšti kitų valdyme. Tiksliai suprasta 
drausmė siekia valdymą. kis valdymst. Draūsmė yra tik „Aūklėji- 
mą palaii canti priemonė ir tai daug“ mažesnė, negu patarimas, prašy- 
mas, siūlymas ir panašiai. Yra žinoma, Kad autoritetingo auklétojo 
vatarimas gali turėti daugiau reikšmės, 'negu kartais įsakymas. Moky- 
tojo mandagumas turi labai didelės reikšmės palaikyti mokyklos draus- 
mei; iš kitos pusés mokytojo nemandagumas labai ardo mokyklos draus- 
mę. Sociologijos moksle yra žinoma: 1) priverčiamoji'drausmė,2) nu- 
matomoji drausmė. Pirmoji yrá kaipo'smarkesnis pasireiškimas antro- 
cios.-Yra konstatuojama faktas, kad priverčiamoji drausmė dažnai 
vrieinama vartoti ten, kur nėra tinkamai. dle aia ME numa tomo ji draus- 
mé. uf . 
Mokyklos drausmė yra labai svarbus dalykas, jeigu mokytojas 
jos nemoka palaikyti, reiškia, kad némoka jos suprasti. Iš kitos pu- 
sės ir supratimas dar nereiškia mokėjimo. Drausmei palaikyti yra 
dar ir kitokių priemonių. Drausminimo būdai yra plačiai suprasti 
sugestijos būdais, kai čia siulymaš, prašymas, patarimas ir t.t. yra 
tam tikras sugestyvus, veikimas išeinantis iš valdančio ir veikian- 
tis į valdomąjį. Yra Žinoma, kad prašymas žmonių santykiuose turi 
laug didesnės reikšmės, negu įsakymaš.. Švelnūs su mokiniais apsiėji- 
as turi daugiau reikšmės, negu būvo senosios mokyklos manoma. Klai 
lingi buvo suprantama drausmė paremta baime. Drausminimo pažanga 
turi pasireikšti tuo, kad svetimą drausmę turi pakeisti savęs supre 
timas ir mokėjimas apsisprésti įvairiose sąlygose ir įvairiais at- 
vejais. Vyresniojo nurodomi vaikai nėra tikra prasme drausmingi,nes 


= 565 > 


gaivalingai veikia pagal savo palinkimus. Tokioje drausmėje pasirei: 
kia paprastas bailumas, drąsos sia nemokė jimas print taikyti ai 
i linkybėms. Air j E 
Tikras drausmingumas apsireiškia, kada žmogus veikia įvairiose 
sąlygose, kada pats veikimas sudaro pastovumo įspūdžio.“ Joks žmogus 
be veikimo negali įsigyti tikro drausmingumo. Veikimas gali pasi- 
reikšti Žaidime, masiniame darbe ir santykiuose su kitais. Žaidimas 
pats reikalauja tam. tikro susivaldymo, įsijautimo, tam tikro Laidu- 
„mo, reikalauja paklausyti tam tikros tvarkos, tam tikrų autoritetin- 
gu taisyklių. Jis yra surištas su malonumo: emocijomis. 

--Kadangi protinimas'pagal tam tikras taisykles, reikalaujančias 
laikytis tvarkos (kas sudaro drausmės esmę), tai auklėja tvarkingu- 
mą, tai plačiai suprastas tvarkingūumas yra rimta drausmės atrama. 
Mokinys jaučiasi turįs gyventi pagal tvarką, kuri nustatoma iš: vir- 
Saus: ir privalo ja gerbti, kaipo gyvenimo gėrybę. Tokiu būdu pamažu 
jis pats vareina prie gyvėnimo tvarkai reikalingos pakraipos. Tas. 
prasideda nuo smulkesnių dalykų ir veda prie reikalingo nusiteiki- 
mo-tolimesniam veikimui. Tókie yra, pavyzdžiui, rašto darbai, veiki- 
mas kuopelėse ir panašiai: Visa tai drausminimui turi didelės reikš- 
més, nes ir pati tvarka yra“ suderinimas mažmožių į vieną visumą. Mo- 
kyklos gyvenimas turi: būti sutvarkytas pagal tam tikrą planą, kurį 
sudaro gyvenimo pareigų pildymas. Santykiuose su: mokytojais ir 'ap“ 
linkuma mokinys turi žinoti, kas jam“ galima, kas draudžiama. Tvarka 
"lydi visą Žmogaus gyvenimą.. Tvarkos būtinumas yra. sudėtinė drausmės 
-dalis. Iš kitos pusės išvidinė ir“ išorinė drausmė yra viena, svarbia + 
"sių mokyklos gyvenimo sąlygų. Drausmės veikimas yra visa tai, kas 
skatina mokinį susimastyti, palenkia prie darbo ir veda: prie tvar- 
kingo nusistatymo stovio. Mathins pastebi, kad, jei mokykloje būtų 
taip įdomiai dėstoma, Kad: džiaugsmas tenkintų saugumo jausmą, jei 
materialę prievartą pakeistų mokytojo malonus nusiteikimas, draus- 
nei palaikyti nebereikėtų griebtis kitų priemonių. Tam tikslui pa- 
siekti užtenka mokytojui sugebėti sužadinti gerai tvarkai nusiteiki- 
mas. Jeigu mokykloje nėra tvarkos - pats mokytojas kaltas. Mokyto- 
jas ir mokinys - yra Žmonės. Jeigu mokytojas nori būti gerbiamas, 
turi gerbti savo mokinius. Jei pakanka reikšmingo žvilgsnio ar Zo- 
džio, neturi teisės griebtis kitokios priemonės palaikyti drausmei. 
Mokytojas turi šalinti visas kliūtis, kurios kliudo laisvai pasi- 
reikšti mokinių asmenybei. Kiekvienas mokinių kūrybos darbelis yra 
kas tai nuostabaus, kuriame pasireiškia jų individualumas, ir dėl-.. 
to tas turi būti mokytojo branginamas. Jis pasidaro materialinė mo- 
kinio nuosavybė, kuri feikalauja tam tikro respekto. Panašiai yra se 
ir su nematerialinénis gėrybėmis. Kiekviena jo pastangomis. įsisytė 

w žintis yYa laikoma šventa jo asmens nuosavybė. Tokiu būdu, kai | 


- 97 - 


irmoji nuosavybė yra turtas, tai antroji yra darbas. Kai pirmoji bus 
rerčiama aukštesne kultūrine 8érybe, tai antroji pasidaro materiali- 
nes kurybos- akstinu... Kūrybinis, „akstinas remiasi savimeilės akstinu. 
aone ima idealizuoti tuos, „kūrėjus, kurie yra ka nors sukūrę. Turtas 
' darbas pripažįstama neliečiama. nuosavybe. Žinoma, negalima pripa- 
ti; kad tai yra šventa, bet negalima, 2r nepripažinti Žmogaus tur- 
to, kaipo jo "aš" objektizacijos (pavyzdžiui, Aežinomų autorių kūri- 
niai). Žmogaus dvasios egoizmas nėra mažesnis už máterialinji egoizmą. 
Iš to paaiškėja, kokia analogija yra tarp turto nuosavybės ir garbės 
nuosavybės. Pastaroji neturėtų būti slopinama. | 

Yra žinoma faktų, kad nuosavybės nepripažį stant, pradeda irti 
visuomenės ūkis. Atėmus žmogui nuosavybę, yra atimamas ir jo stip- 
viausias veikimo akstinas (žinoma, jei jis nėra pakeičiamas kitu). 

Kas. kita, jei neturtas yra pakeistas kitu kokiu dorybės Taipsniu, ku- 
“is turi tolimesnį tikslą. Žmogaus objektizacija apribojama žmonių 3 
¿ora sudaro aukštesnį veikimo laipsnį. Tuomet materialinis akstinas 

li būti pakeistas aukštesniu laimės akstinu. Tačiau čia neverta i 
PARA nuosavybės klausimo. Čia tik norėta parodyti nuosavybės reik) 
vè mokyklos gyvenime, pripažinti nuopelnus, kuriuose „jie. yra užsipei- 
"2. Labai dažnai nuosavybės. vertinimas yra blogas ta prasme, kad“ ne-- 
„tsižiūrima į sąlygas, kada. vertinama, kaipo priemonė. Kada mokiniai 

dovaną pradeda žiūrėti, kaipo. 2 teisėtą. pasipelnymo šaltinį, ir kai 
tik dėl nuosavybės. ima lenktyniuoti su savo klasės draugais,tai visa 
uegali teigiamai atsiliepti mokyklos. drausmei. Bet, jei protingas 
“okytojas dovanomis moka naudotis, kaipo „priemone, kuri yra akstinas 
v„telti mokyklos darbingumą, žinoma, prieš tai nieko negalima turėti. 
Darbas, kaip ir turto nuosavybė, remiasi egoizmu ir dėlto nėra idea- 
lus dalykas. Galima ir reikia naikinti egoizmas, kaipo darbo moty- 
vas, pakeičiant aukštesniais motyvais, bet nepraktiška prieš egoisti- 
ue Žmogaus pusę, ir neverta tan pataikauti. Kaipo tokiam egoizmui rei-- 
via pripažinti teises; neprivalu nenorėti pakeisti aukštesniu veikimo 
akstinu. 

Turtas yra pateisinamas, kaipo teisėta nuosavaus darbo išdava, 
oet negalima pateisinti turėjimas nuosavybės be darbo. Tokiu atveju 
“ali būti pripažįstamas nerteklius, bet sunkiau pripažįstama prabanga, 
adangi ne visi gauna už savo darbą atatinkamą atlyginimą. Dar mažiau 

ag gali būti pripažįstama trestams ir sindikatams, nes čia Let 
“iné géerybe virsta subjektyvuotu mišiniu. 

Iš to išeina, kad ir mokinių pastangos būti nuopelnuose pripažiis 
„iems turi būti atremios į nuosavų darbą. Įgytus nuopelnus, žinoma, 
z.ikia pripažinti, bet dar nereiškia, kad jau mokinį reikia apdovano- 
„i. Visokios dovanos yra surištos su tan tikra prabanga. Dėlto prakti-- 
oje jos, jei nevisai nrašalintinos, tai nepageidaujamos, kad plačiai 


= 08 = 

išsiplėtotų. Mokinys turi mokėti įvertinti savo pastangas ir išgales. 
Mokinys paprastęs'į dovanas žiūrėti, kaipo į atlyginimą už savo dar- 
bą ir pastangas, nebemoka pats įvertinti savo darbo ir elgesio,arba 
vertina jas perdaug. "Kad darbas ir elgesys yra daugiau negu | dao, 
yra nuopelnas jo tam tikrų galių, negu pastangų. Dėlto reikia taip: 
sutvarkyti, kad pagyrimai ir dovanos nepasidarytų mokiniui jo pastan- 
ey tikslu ir pasipelnymo šaltiniu, Panašūs dalykai gali būti tik ska- 
tinamąja priemone. Pagyrai ir dovanos skatina savimeile, kuri, kaip 
jau buvo minėta, yra žemiausias darbo akstinas. Iš to išeina, kad 
wokytojui reikia būti atsargesniam su pagyrimais, dar labiau atsar- 
gesniam su nuopelnų apdovanojimu. Skatinamuoju darbo akstinu turėtų 
būti idėja, aukštesnė ambicija, o ne žemas egoizmas. Jei dovana gali 
būti pakenčiama, tai tik protingo mokytojo Tankose, kad ji laikoma 

uc materialine gėrybe, bet kaipo teisėta darbo išdava. Dovana,kaipo 
žemiausias akstinas, griežtai smerktina, nes demoralizuoja mokinius. 
Ji tartum parodo, kad apdovanotasis mokinys yra geresnis, doresnis 

už kitus. Tas gali įnešti į klasę nesuderinamo su altruistiniais 
jausmais pavydo. Dovanos vargiai gali būti panaikintos, užtat reikia 
stengtis jas pakeisti aukštesniais negu egoizmas akstinais. Priešin- 
gai, gali labai pakenkti mokinių tolimesniam nusistatymui. Reiškia 
turi būti dovanoms nustatytos ribos. Juo didesnė dorinamoji pusė, juo 
gali būti platesnės jos ribos. Kraštutinis nusiteikimas arba į vieną 
Arba į kitą pusę nėra 'sutaikomas su realiu gyvenimu. Tai, mano supra- 
timu, yra daugiau nieko, kaip kad Vakarų Europoje vadina emuliacija, 
vadinasi, suteikiama garbės daugiau “kitiens negu sau. 

"Diausmei palaikyti yra dar viena priemonė, kuri vadinasi peda- 
goginé priežiūra. “Dar viduramžiais buvo manyta, kad drausmė nepriva- 
lo siekti” toliau, kaip draudimas. Kur draudimo negali būti, reikia 
tenkintis "patarimu ir priežiūra. Priežiūra verčia mokinį laikytis 


drausmės taisyklių, nes auklėtojas aiškiai pastebi kiekvieną auklėti. 
nio pasielgimą. Bet tas gali būti visai nepakenčiama, kai auklėtojas 
tą savo pareigą supranta policejiška pareiga. Tas klausimas turi bū- 
ti išspręstas draugingai. Priežiūra turi būti suprantama numatomo- 
sios, o ne baudžiamosios drausmės prasme. Drausmė neturi pasižymėti 
jkyrumo smulkmeniškumuų ir virsti diktatoriška biurokrato mokytojo 
priežiūra. Tačiau auklėtojo akis turi pastebėti visus mokinių veiks- 
mus, nors ne į visus reaguoti. 
V. Išvidinės protinimo sąlygos. 
1.Susidonó jinas. 

a) Susidomė jimo akstinas, jo išdavos ir priemonės žadinti.Susi- 
domėjimo terminas reiškia susiinteresavima. Jis turi pasyvinės ir 
aktyvinės reikšmės. Pasyvinė - reiškia gėrybę, dėl kurios interesúo- 


| 


A 00 


jamasi, o aktyvinė - veiksn kuriuo interesuojamasi. Žodžiu, šis 
dė AAA 
terminas reiškia ir dalyko įdomuną ir juo susidomėjimą. Įdomumas yyə 


pagrindinė sąlyga "susidomėjimui, o šis yra pagrindinė sąlyga domėji- 


TULSI, ūėmesiui. Kyla klausimas, kokie yra veikiamieji. EN A 
akstinai, jo išdavos, kaip palaikyti ir žadinti susidomėjimą. Bend: 
susidomėjimo priežastis yra dalyko įdomumas. Neįdomu dalyku galimo 
domėtis tik su tan tikra prievarta, bet tai nėra aktyvinio susidonc- 
jimo veiksmas. Gi, aktyviniai dalykai žmogui yra įdomūs, kurie turi 
ieoretinós, praktinės ar estetinės vertės. Šitas dalyko vertingumas 


"arba tan tikra dalyko gėrybė ir patraukia. Žmogaus protą, valią arba 


jausmus. Taigi, įdomumas: glūdi ne tik pačiame dalyke, bet dalyko san- 
tykyje su nūsų asmenimi arba atvirkščiai, t.y., vertinamajane santy- 
SM tarp dalyko ir esmės. Mokytojas. turi imti mokinio asmens santy- 
Liavimą su mokonu dalyku (save iii mokinių vietoje,. žiūrėti, 
kas juos įdomauja). y! 
Minėtas dalyko jdomunas yra La ks S kiek ji pri- 
klauso nuo asmens. Bet dalyko įdomumas turi ir objektyvinį nonentą, 
t.y. tai, kas pareina nuo pačio dalyko ir padaro jį įdomiu. Pasirodo, 
kad juo ryškiau iškeliamos dalyko ypatybės, „kaip objektyvinio įdomu- 


mo padarai, juo labiau' padidės subjektyvinis įdomumas ir „dargi jis 


apins didesnį žmonių skaičių. Todėl šusidomėjime įtampa didėja, jun- 
giant subjektyvinį dy objektyvinį susidomėjimo momentą. 


k Susidomėjino akstinai yra tiesioginiai ir: (netiesioginiai. Tie- 
sioginiai bus tada, kai pats dalykas laikomas įdomiu dėl jo o paties 
;vatybių, Žodžiu,kaip pats dalykas laikomas tam tikra gėrybe. Netio- 
Jioginiu - kai dalykas telaikomas priemone tiesioginei vertybei at- 
siekti. Tiesioginiai susidomėjimo akstinai yra stipresni už netie- 
sioginius, todėl pratinant, reikia ieškoti tiesioginių akstinų, nes 
“is daro protinimo vyksmą įdomiu, o įdomumas gaivina protinino darbą. 
Susidomėjimas yra savaimingo veiklumo pradžia, nes susidomėjimas 


. yra dažnai svaininga psichikos reakcija įdomian dalykui. Čia susida- 


ro džiaugsningumo, nes įdomus dalykas, kaip tam tikra gėrybė pergy- 
vonama,. Dėl šito džiaugsmingumo reakcija jau pareina į savainingg nu- 
"istatymą, o iš čia į savaininga darbą. Susidomėjimas verčia mokinį 
aktyviai dalyvauti protinimo darbe. Interesas tai dvasinis apetitas. 
Ir 15 Aikro, Juo stipresnis interesas, juo sekmingesnės būna pastan- 
gos, tuo didesnė medžiagos asimiliacija. Todėl visai teisingai rei- 
kalaujana, kad protinimo vyksmas būtų vedamas įdomiai, netiesiogi- 
niai akstinai būtų keičiani tissioginiais, kad dėstymas ir pati mo- 
komoji medžiaga būtų pritaikinta mokinių interesul. 

Bet. ugdymas turi ruošti 'mogų realiam gyvenimui. Tad ir proti- 
nimo darbas turi būti atliekamas ne vien tik iš malonumo. Taigi rei- 
kia, kad donėtųsi taip ticsicginio, taip netiesioginio dalyko įdonu-- 


- 100 - 


mu. Paktinai nevisada protinimas (dėstomieji dalykai) galina padary- 
ti įdomiu, o tačiau reikia jį vykinti, t.y. įdomumo principas netvzi 
vrotinine nelygstamos reikšmės. Jis tėra viena sekningy nokyno sąly- 
Els į kurią privalu atsižiūrėti, ypač pradiniame pro tinino darbe. Ta- 

-čiau dalyko jdorumas, jei ir nėra nelygstanas, dalyku susidomėjimas 
del tiesioginių ar netiesioginių akstinų mokyme visada turi būti 
gyvas ir Z2adinamas kaipo dalykas, kuris palengvina Žinių pasisavinimo, 
ir įneša į darbą džiaugsningumo. 

Pirnįausia sverbi pašeliaii misian ni Kietis! nenalonūs 
įspūdžiai, šaltis, alkis, nuovargis ir kt.; pašalinti išorines išsi- 
blašk kymo priežastis: garsai, nepaprasti vaizdai; toliau žadinti pa- 
lankius susidomėjimui (dalykus) _nusiteikimus, kurie Žynia dalini pe- 


. reina nuo nokytojo: tai Jo paties dėstonuo ju dalyku įėonavinasis,ti: 
kanas prie dėstyno pasiruošimas, klausimo pastatymas ir t.t. 


Po viso to reikia įdomiai vesti pati pamoka ir skaitytis su tnr, 
kas žadina subjektyvinį mokinių įdomuną. Čia kaip tik reikia: Take 
tytis su nokinių gabunais, | amžiumi, intelektualinių išsilavinimu, 


2) pradedanuoju punktu inti faktinus mokinių interesus, ' 'kurie sudaro 


—— iii ini 


jų gyvenino turinį, ir rišti protininą su“ jais.“ "Galina pasigauti ir 
naujybių, kurios patraukia; 30 netiesioginis“ "įdomumas pakeisti“ tie- 


sioginiu dalyko jdormma; 4) žadinti mokinius imtis darvo ir užtikrin 

ti jo sekninguna. Žodžiu, čia reikalinga: dėmesio palaikymas reikia- | 
HOJ įtampoj, mokymo ugdyrias, pagal didaktinės assimiliacijos, taisy- 
nas ir nuolatinis mokinio aktyvumo Žadininas. 


2s Dėmėsys. 


a) Dėmesio esmė ir rūšys, b) sąlygos pėlankios dėmesiui sutelk- 
i, c) dėmesio reikšmė protinimo OS ir d) dėmesio nuovargio ap- 


aa 


mas viename arba keliuose dalykuose ką Aaaa ia ias a iš 
jos židinio visų kitų dalykų. Dėmesio priešginybė yra išsiblaškymas, 
t.y. negalėjimas pastoviai suspiesti sąmonės viename arba keliuose 


dalykuose. Nuo to reikia skirti distrakcija, kuri yra užsimąstymas 
viena idėja ar dalykų, t.y. vienalaikinis nepaprastas dėmesio sutel- 
kinas (Šv.Tomas Akvinietis taip buvo vienu kartu susimąstęs). Kilmė: 
otávilgiu dėmesys būna valingas. Savainingas dėmesys - kai dalyko 
veiksmas į mūsų sąmonę pakanka. dėmesiui suspiesti (vaikas klauso pa- 
sakos). Valingas - kai semoné sutelkiama viename dalyke mūsų valios 
įsakymu. Objekto atžvilgiu dėmesys yra išvidinis ir išviršinie. Iš- 

"viršinis - kai sąmonė yra suspiečiama išviršiniuose dalykuose, pa- 
rise juslémis ir išvidinis - kai sąmonė suspiečiama išvidi- 
niuose dalykuose. 


——— 


"A 
Dalyme -skaičiaus atžvilgiu dėmesys yra suvienytas ir suskirstytas. 
KA asi S 


suvienytas: - kai sąmonė sutelkiama viename dalyke, o suskirstytas- 


"kai. sąmonė sutelkiama keliuose dal kuose., Ištvermės ir įtalpos 
' atžvilgiu dėmesys yra pastovus, patvarus, lengvai atkreipiamas,ku- 
“riems yra priešingi - banguojas, svyruojąs ir sunkiai atkreipiamas. 


Dėmesio vertingumas pareinar nuo valingumo, platumo, patvarumo 47 
įtampos. Tačiau ne visos šios gerosios dėmesio ypatybės déme syje 
supuola, pavyzdžiui, didėjant dėmesio įtampai, mažėja jo platumas. 
Todėl sintetikai pasižymi paprastai dėmesio platumu, analitikai - 
jo itampa. | 
Įvairios dėmesio rūšys priklauso nuo temperamento, pavyzdžiui, 
flegmatikai gali turėti pastovų dėmesį, sangvinikai - lengvai at- 
kreipiamą, greitą ir panašiai. Dėmesys yra daugiau moralinės ir in- 


"telektualinės kultūros padaras. dig gali būti vystomas sąryšyje su 


ugdymu, O ypač protinimu. ? | , 
Kažkas yra pasakęs: "Dėmesio laipsnis yra mokyklos vertingumo 

laipsnis". Todėl mokykloje svarbu jis vykdinti, pereinant nuo svy- 

ruojančio prie pastovaus, nuo savaimingo prie valingo Pdo +. Bet 


šitas dėmesio lavinimas gali eiti tik“ sąryšyjė | su sudarymu jo su- 
telkimui. o 


———— me a am om aoe mo ama ame amn ume o a e e 


lygos. reiškia buvimą aplinkybių, klindsnsig enemies: teigiamo- 
sios dėmesio „sąlygos - buvimą palankių | aplinkybių. Kliudanžšiomis ap- 
linkybėmis yra įspūdžiai; kiršiną psichiką ir atitraukti nuo dalyko 
nemalonūs kūno susijautimai (šaltis, alkis)) ir smarkiai jaudiną 
jausmai. Kai šios kliūtys ar drausme ar kitu būdu yra padalintos, 
reikia sudaryti teigiamas sąlygas, kurios yra objektyvinės i: ir sub- 
jektyvinés. Pirmosios pareina nuo doméjimosi dalyko, antrosios nuo 
asmens išvidinio nusiteikimo, nusistatymo. 


Rūpinantis objektyvinėmis dėmesiui sukelti sąlygomis, svarbu 
žinoti, kad tokiomis yra didelė įtampa įspūdžio, pareinančio nuo 
tiesioginio dalyko įdomumo. Ir iš tikrųjų kai domėjamasis dalykas 
sudaro ryškių įspūdžių, tai dėmesys savaimingai atsiranda žmogaus 
psichikoje, ir gana lengvai palaikomas, dėl ko ši sąlyga ir tarnau- 
ja savaimingam dėmesiui sužadinti. Savaimingu dėmesiu prie minimų 
pastangų gaunama maksimum išdavų. Antra sąly ga yra susidomėjimas da- 
lyku dėl subjektyvinio įdomumo (susidomavimas). Sis dalykas tikrai 
remia įspūdžio įtampą ir žadina dėmė si valingu būdu, kas reikalauja 
veiklios dvasios energijos, išlavintos valios ir pastovių dėmesio 
nusiteikimų. Nuovargis ir stoka energijos dažnai būna išsiblaškymo 
priežastimi. Toliau, valios lavinimas rišasi su pačio, dėmesio lavi- 
nimu. | 


Lavinant valią, reikia domėtis reikismaisiais motyvais, o la- 


- 102 - 
vinant dėmesį, reikia susitelkimo, kas sunkiai įvykdoma be valios 
pastangų. Ir valia ir dėmesys gali būti lavinami patiekiant jiems 
reikiamųjų motyvų, kurių yra emocijonalinių ir racionalinių. Baus- | 
mé, baimė, dovana - yra emocijonaliniai motyvai, o pasiryžimas iš- | 
silavinti, prievoles supratimas ir kt. yra racionaliniai motyvai. 
Pagaliau sugebėjimas vadovautis sąmoningais valios veiksmais, su- 
daro dėmesiui pastovių nusiteikimų, būtent prisiverčiama save: be 
sunkių pastangų domėtis ir netiesioginiai įdomiu dalyku. Valingas 
dėmesys yra tam tikra intelektualinė dorybė, kuri palengvina kiek- 
vieną naują darbą. Mokytojas turi stengtis dėmesį pakelti iki įdo- 


A e e e M M A o o m m A - -—-—— 


mas ir déméejimasis turi vienas antram grįžtamosios reikšmės. Be to, 
domėjimasis ir dėmėjimasis yra surišti su apercepcija, kuri yra su- 
tapdymas naujųjų pažinčių su seniau įgytomis. Kai žmogaus psichi- 
koje įgyjamos tam tikros naujos pažintys, kyla reikalas suvesti į 
sintetinę vienybę naujosios pažintys su. jau esamomis. Be aktyvinio 
domėjimosi negali būti.aperceptyvinio pažinties. pasisavinimo. Šitas 
pasisavinimas arba tas pežinčių sutapdymąs. įvyksta per keturius 
tarpsnius: a) potencijalinis įgytų pažinčių: sąmonės stovis... (pAsisa- 
"vinimo stovis ) jų Ss jai 
pasisavintos žinios susiduria su senosiomis, žmogau: 3 
ta tam tikr reakcija, kurios išdavoje. aunamas:atbaigiamas susido- 
mėjimas ir a) aktyvus domėjimasis. | . i 
| Šitie keturi tarpsniai, kuriuos pereina žinių pasisavinimas, 
turi būti išlaikyti nuoseklume. Tarp potencijalinės ir aktualinės 
sąmonės negali būti nei per didelio vienodumo, nei per didelio kor- 
trasto. Perdidelis kontrastas tarp potencijalinės sąmonės ir jgyj”- 


mo delyko įspūdžio negali būti suvestas į sintezę. Vienodumas než: - 
dina susidomėjimo, 

Dėmesys yra surištas su aperceptyviniu protinimo vyksmų, tad 
valaikymui dėmesio labai daug reikšmės turi vaizdumo principas. Ta- 
čiau ne visuomet privalu mokiniuose žadinti susidomėjimas vien dėl 
įdomumo. Tas leistina tik jaunesnis jame amžiuje, kai reikia tenkin- 
tis savaimingu dėmesiu, bet auklėtiniui bręstant nuosekliai nuo jo 
reikia eiti prie valingo, nes tik šis yra svarbi protinimo sąlyga. 
Juo mažesnis mokinys, juo mažiau galima nuo jo reikalauti valingo 
dėmesio ir atvirkščiai, i 


tikra pastanga, kuri reikalauja energijos aikvojimo, o jas išaik- 


vojus ateina nuovargis, kas yra ženklas, kad darbas turi būti per- 
trauktas. Panašiai kyla ir nuobodis, nors jis ir skiriasi nuo huova= 


gio. Nuobodis yra jausmas pareinąs iš netikslingo energijos aikvoji- 


as nokėlės) AN do 


S charakterizuoja. mokri veiklumą. 


nio veiklumas turi- atatikti forma Tinei" „auklėjimo pareigai, 
"protinių. mokinių: Ba Ti Neikdymas' didaktinėnis priemončiis, t.y „auk- 


= 103 = 
mo, kai pats darbo tikslas nėra ý venamas kaip tam tikra kra gėrybė 
Nuobodis gamina. nemalonų nusijautimą. -Neįdomus darbas aikvoja ener- 
grig ne tik kaipo darbas, bet ir pagpa: -nemaloni emocija. A 

. Claparaide nustatė, kaat 
gina Žmogų; sunkus ir įdomus vargina mažai; lengvas | ir iuoboaus Nar- 
gina proporcionaliai dang, ir sunkus“ „Žr nejaomus. labiausiai vargina. 


Kai mokinys ima nuobodžiauti; mokytojas turi keisti“ mokymo ' Þa- 


da ar panašiai, bet kartu turi stengtis lavinti nokinių valią, val- 
„dyti savo dėmešį: "žmogus yra labai dave Laimėjęs;: njet jis yra pasi- 


saring galią valdyti savo dėmesį". (Džemsj). 
. Įdomiai ir išmintinagi stato“ akegio klausimą. Joga 


g 
L) 


(saralis- 


< Susidomėjęs mokinys: yia iš ba nusiteikęs. proti AE Wro 
. Įsidėmėjimas:yrą. ¿dal Supratimas: Su démesió' 'pagalba. Tuodu 

a ištisėme «protinimo vy kg 
me: tas veiklumastreikia, Žadinti ir Palaikyti „“Atli skamasį K iauklėti> 


daiė yra 


lėtinių sužadinimas iš. šalies, kad paskui. pati veikti iš sayęs. Žo- 


2 džiu, „čia reikia derinti pasyvinis ir sktyvinis protinimo, „atodas. 


AA 
5. Mokinio veiklumas. S 


2 a) Darbo principas, br darbo mokykla, 0) T ETI planes, S, 
gulatyvinė savarankišioji veiklumo „principo role. qe 6 i 

Mokinys, yra veiklus, kai jis įgytas žinias moka ne. iai ta ans 

ti naujiems atsitikimams, bet ir žinių pasisavinimo vyksme dalyvau- 

ja aktyviai. „Taigi, auklėtinio veiklumas reiškiasi savarankiškų dar- 


bu. 0 ugdomasis veikimas išvystomąja savo pareiga ir yra.ne:kas ki- 
ta, kaip auklėtinio veikdymas. Kaip šis. savarankiškas mokinio veik- 


lumas suprasti Jr kaip jis, laikyti praktikoje - štai du nagrinėtini 


dalykai, būtent: "darbo „principas ir darbo mo kykla. 


Auklétinio atžvilgiu darbo „principas yra ne kas kita, LS 
vaimiškas auklėtinio veiklumas, kuris šalia susidomėjimo yra tre- 


čia sekminga protinimo vyksmui sąlyga. Šituo atžvilgiu darbo prin- 
cipas įeina i išvidinį protinimo sąly g4 skyrių; bet organizacijos 
atžvilgiu, kaipo veikdomoji protinimo lytis ir kaipo mokymo meto- 
das, darbo principas gali rasti sau vietos protinimo metodologijoje. 


Darbo principas bei dario mokyklos problema faktinai yra išvi- 
dinis auklėtinio veiklumo problema, įškelta aikštėn sąryšyje su mū- 
sy laikų ugdymo reiks lavimais, Wilmann nurodo 4 žymes. 9 „charakteri- 


zuojančias lavinimą tradicinėje mc mok /kloje: 198: kompromisinis eklek- 


tizmas lavinimo. agrinde. 2). vasyviiiai pesisavinamas atomizmas la- 
vinimo - turinyje, 3) žmonį y hiveliao¡ a visuomenės vienybės susilp- 
néjimu ir 4) suniveliuotos E „sumenkėjimas. 


kų 
Kad prieš šitas silpnybes atsikreipė mūsų laikų pedagogikos 

pakraipa visai nenuostabu, nes kultūrinio gyvenimo 'savybėš apsprc: 
džia naują pažangą, kuri būna dažnai reakcija prieš silpnybes. Nc- 
rint tat susekti teigiamąjį darbo mokyklos koncepcijos turinį ,rei- 
kia nusisatyti kokiomis priemonėmis ji nori atitaisyti senojo la- 
vinimo klaidas. Kiekvienas kultūrinės pažangos laimėjimas ne vienu 
tik teigiamuoju, bet ir neigiamuoju būdu, T.y. ne tik atitaiso se- 
nąsias klaidas, bet prieina prie kito krašto pasigaudama reaktyvi- 
nės energijos. Gi tikra pažanga turi eiti integraliniu- sintezės 
rūdu: naujus laimėjimus jungti su teigiamomis kultūrinės praeities 
tradicijomis. Darbo mokyklos koncepcijoje yra teigiamas branduolis 
- savarankiško veiklumo idėja. Su ta jungiamas šalutinės, kurios 
papildo senąją sistemą: 1) kiekvienas atskiras ugdomasis darbas tu- 
ri būti sąryšyje su pilnutinio ugdymo sistema, 2) sutelktinės kūry- 

bos „idėja ir 3) tendencija pakeisti (2) papildyti mokslo šakų dau- 


gi ngumą sąmoningą iniciatyva. Darbo mokyklos koncepcija stengėsi 
pasisavinimą. pakeisti aktyvumu, atomizmą papildyti. auklėtinio asme- 


nybės išvystymui, prieš medžiagos daugingumą pastato suorganizuotą 
visumą ir iš auklėtinių sudaro solidarę visuomenę. Bet kad ši mo- 
kykla nebūtų vienašališka, reikia jojė“ "nepaneigti nei teigiamųjų 
senosios mokyklos tradicijų.“ | 

Kas yra iš tikro darbo mokykla? Atsakymas pareina nuo to,kaiy 
suprantamas darbo principas. Darbo mokyklos supratimas ima evoliu-- 
cijonuoti nuo darbo mokyklos perveikimo (veiksmo) prie savarankiš- 
ko veiklumo mokyklos. Tarp šių visų sąvokų yra šio santykiavimo! 
kiekvienas darbas yra veikimas, bet ne kiekvienas veikimas yra dar- 
bas: toliau kiekvienas savarankiškas veiklumas yra veiksmas, bet 
ne kiekvienas veiksmas yra savarankiškas. Laipsniavimas čia eina 
prasidedant darbu per veikimą į. savarankišką veiklumą. Pasirodo, 
kad tai, kas paprastai vadinama darbo mokykla ra savarankiškojo 
veiklumo principo realizavimas sutelkiniame lavinime. Darbo prin- 
cipas šuprantama kaipo savarankiškojo veiklumo pricipas, buvo tin- 
kamas daugiau ar mažiau visų lai mokykloms. Tik vienokiais ke- 
liais prie to einama tradicinėje mokykloje, kitokiais keliais mano 
eiti debartinė mokykla, Tradicinė mokykla šito tikslo siekė žinių 
perteikimu, ir joje vyravo perteikiamoji pareiga; naujoji mokykla 
šito siekia daugiausia išvystydama mokiniuose kuriamąją iniciatyvą, 
ir joje įsivyrauja išsivystomoji pareiga. Tačiau ugdyme yra būtina 
abiejų pareigų pusiausvyra. Perteikiamoji pareiga įveda auklėtinį 
į civilizacijos stovį, perteikiama kultūrinės gėrybės, o išvystomo- 
Ji auklėtinio protines galias; pirmuoju atveju yra pasyvus momentas. 
antruoju - aktyvus. 


Ir štai mokykla, suteikianti persvaros perteikiamąjai; pareigai, 
lavina labiau pasyvinį pasisavinimo sugebėjimą, kurio pakraipa eina 


- 105 = 
kaip tik tradicinė mokykla ir todel vadinama pas a A 
suteikianti persvaros išvystomąjai pareigai, "lavina aktų ving "kūry= 


bos galią, kuria pakraipa eina darbo mokykla ią vadinama aktyvi ne 


Tad darbo mokykla yra mokykla, kurioj i Svys tomoji la: lavinimo D parei- 
ga, turinti savo tikslu išvystyti mokir mokinių sąvaronkiškąjį veiklurą. 


gauna persvaros palyginant šu perteikiam aja pareiga (lavinimo). 


Tačiau darbo mokykla, kaip ir senoji, neišlai ko pilnai inte- 


gralinio ugdymo reikalavimų, neišlaikydama pusiausvyros tarpiébio- 


jų ugdymo pareigų ir todel yra nepriimtina. Pats darbo mokyklės 
principas- yra ne tik priimtinas, bet ir "privalo ma S ugdy mo darbe. 
Perteikimo pareiga suteikia Zinojimo, "išvystomoji. = sugebėjimo. Cia 


"kyla" reikalas taip išvystyti perteikiamaja' ir išvystomąją pareigą, 
'kad trumpiausiu laiku atsiekus tarp žinojimo 2 sugebėjimo pusiau- 


svirą, kuri atatiktų kultūrinį. mokslo“ bėgį. Darbo principas yra 


2 


Bao tik organizuotame sąryšy je su visa ugdymo sištėlia. | 


| 11. Mokomoji medžiaga Žž. do s ; Suskirstymas. E 
„Mokomasis lobis, 2) mokomosios medžia agos suskirs S aso 


a) nenutrūkstamas “pažangus, koncentrinis * ir „mišrasis,  mokymo<pla- 


mok; 


„planas. 


asi 


Šis paskutinis protinimo organizacijos“ vyrius turi apimti 
šiuos tris klausimus, kas sudaro mokomąją medžiagas kaip. dera su- 
skirstyti mokomasis lobis atžvilgiu į įvairius proti nius Tikslus 
ir kaip turi būti išiaikoma vienybės principas mokymo , „Plane. Ata- 
tinkamai šiems trims klausimams susidaro trys atskiri paskyriai: 
a) mokomasis lobis, b) mokomosios meažia gos suskirstymas | „ir. 6) mo- 
komojo plano sutelkimas. ~ 

1. Mokomasis lobis. 


——————————-- 


la 


Pilnutinis ugdymas privalo. žmogų paruošti pilnutiniam gyveni- 


„Mui, apimdamas visas gyvenimo sritis (prigimtį, kultūrą ir religi- 


ją), bei visas žmogaus galias (protą, valią ir jausmus): 

Visa mūsų žinija susideda iš bendrai filozofinių,; spėcialinių 
mokslų ir apreikštųjų teologinių pažinčių. Visos jos turi rasti vie- 
tos protinimo vyksme. Tad mokomąjį lobį ir sudarys pažinčių grupės: 
bendros filozofinés, specialinės mokslinės ir.apreikštosios teolo- 
ginės, | UREE 

Mokomasis lobis yra sistematinga žinijos organizacija. Ji iš- 


semiama tik įvairių laipsnių lavinimo visumoje. Z¿emesniuose laips- 


„niuose mokomasis lobis išvystomas bendrai, kas jau paskiau aukštes- 


niuose lavinimo laipsniuose praplečiama, pagilinama. Mokomasis lo- 
bis yra savos rūšies katekizmas, pagal tai. kokio čydžio reikalau- 
ja lavinimo laipsnis. Pavyzdžiui, filozofija: yyresnése klasėse gali 
būti dėstoma kaipo propedeutika. Ne visai nuosekliai ji “SA 


tyti Zemesniuose lavinimo laipsniuose. 


- 106 - 


Bet mokytojas turi teikti mokslingosios pasaulėžiūros, kai 
tik tam yra gera proga. Pradžios mokyklose ji gali būti. įsteigiama 
tam tikru nujautimu, įkvėpimu, Jei tokios pasaulėžiūros nesudarys 
mokykla, tai mokiniai susidarys ją prietarų ir obskurancijos švie- 
soje. Jei mokykla neįkvėps pasaulėžiūros, tai naujos kartos pasisa- 
vins pasaulėžiūrą pripuolamų veiksnių įtakoje. WS 

Kiekvienam žmogui yra feikalingas bendras ir specialus išsila- 
vinimas. Bendrasis suteikia žmogui orijentacijos bendrame gyvenimo 
„plote ir ruošia žmogų daugiau pilnutiniu žmogumi. Specialusis -tei- 
kia reikalingų kuriai profesijai žinių ir ruošia žmogų kuriai nors 
specialybei. Bet juo labiau auga pasidalinimas į specializacijas, 
juo labiau reikia rūpintis, kad augtų ir bendrasis išsilavinimas, 
nes jis praplečia pasaulėžiūros akiratį ir daro sekmingesnį patį 
profesinį veikimą. Ir net, juo žmogus įgyja bendrai, didesnį išsila- 
vinimą, juo aukštesnei profesijai vėliau jis gali būti skiriamas. 
Bendram lavinimui daugiau turi persvaros bendros filozofinés ir ap- 
reikštos teologinés- pažintys, o speciatia jam" - "specialiosios moksli- 
nės. Ir vienos ir kitos sueina žė "mokomąjį" “Toby,” ñes mokomasis lobis 
yra sintetinė specialiųjų mokslinių, bendrųjų filosofinių ir ap- 
reikštųjų teologinių ins visuma apie prigimtį (pasaulį), kultū- 
rą (žmogų) ir religiją. 

2) Mokomosios medžiagos suskirstymas. Nenutrūkstamai E 

me, koncentriniame ir mišrajame mokoma jame plane. 

Mokomosios medžiagos suskirstymas turi būti padarytas Aki 


tam tikrą mokomąjį planą, kuris skaity tysi tiek su "lavinimo tiks- 
lais, tiek su dalyko ypatybėmis, mokymo laiku, mokyklos tipu ir t.t. 


Čia kyla du klausimu, būtent T kaip privalu sutvarkyti atskir daly- 
kų dėstymas per įvairius lavinimo tarpsnius irl] kokios tipingos daly- 
kų grupės gali būti nustatytos pagal mokomųjų „a ypatybes T Į 
pirmąjį klausimą yra trys atsakymai .JNenutrūkstamai pažangusis moky- 
mo planas, Šio plano savininkai sako, kad kiekvienas mokoma sis daly - 
kas privalo būti dėstomas nuo pradžios iki galo pagal pažangiai ne- 
nutrūkstamą eigą. Pavyzdžiui, dėstant istoriją pradedama nuo senųjų 
amžių ir nenutrūkstamai iš klasės į klasę išdėstoma iki naujausių 
laikų, laikantis chronologinės tvarkos. Šis mokomasis planas turi 
tačiau savo trūkumų mažiausiai du: 1) dėl supratimo skirtumo, kurį 
mokiniai būdami žemesnėse klasėse ir aukštesnėse klasėse nevienodai 
"bus suprantami ir pasisavinami dėstomieji dalykai, ir 2) pats kurso 
žinojimas taip pat bus nelygus. Šitas kliūtis pašalinti stengiasi 
kitas mokymo planas. T 
q) Pagal jį mokomoji medžiaga, „sulig tuo kaip kyla mokymas, papil- 

'0mas, gilinamas, praplečiamas jos maštabas. Pavyzdžiui, dėstant fi- 
ziką, jei pradžioje buvo suteikta tik elementarinių žinių, tai antru 


- 107 - 
kart tas pats kursas vėl pakartojamas tik jau platesniu me štabu 
ir poetišku, kad koncentrinis mokomasis planas duoda auklévinivi 
galimybės aprėpti mokomosios medžiagos pilnybę ir susigy venii su 
- glūdinčia joje sistema. Koncentrinis pritaikymas svarbus taip pau, 
kaip tvirto įsąmonimo dos S ir kaip das aperceptyv: nés 
orijentacijos. : 

"Koncentrinis planas ypač yra svarbus pasaulėžiūros eT 
se, nes 99 % kovoja prieš vokišką religijos supratimą, nes šio 
plano nenaudojant negalėjo sutaikinti vaiko pažinimo apie religi- 
ją su kitomis pažintimis. Čia reikia pakartoti su pagilinimu ir 
praplatinimu. Mokinys turėdamas šiaip išeito išsilavinimo sistems, 
supranta naują faktą ir randa jam naują vietą savo žiniose. Ypač, 
kai jau turi pagrindinį teoretišką išsilavinimą,dalyko supratima. 
centrinis pritaikymas mokiniams gali pasirodyti nuobodus ir kelti 

j _savini- 

-mosi svorį, o apleisti savarankišką mokinių veiklumą. Atsverti ši- 
tas silpnybes ir suderinti pirmąjį mokomąjį planą su antruoju pa- 
sisiūlė mišrusis mokomasis planas. Ša si 
: 3) Sis mokomasis planas jungia abu prieš tai liestuosius planus: 
„nenutrūkstamąjį pažangų ir koncentrinį planą. Šis planas vieniems 
| 'mokomiesiems dalykams taiko nenutrūkstamai pažangųjį, antriems 
le koncentrinį mokomąjį planą. Jei dalyko me džia ga nuosekliai pasi- 
kartoja lavinimo vyksme ir eina pagal kylančio sunkumo tvarka,ta- 
da Siam. mokslo dalykui yra taikomas nenutrūkstamai pažangusis mo- 
koma sis planas; pavyzdžiui, taip yra su matematikos mokslu, taip 
pat ir su fizikos mokslu, kur naujos pažintys dažnai yra išvedamos 
iš senesniųjų kombinacijų, plus dar vienas kitas naujas dėsnis. Ta- 
čiau jau šitokiu planu negalima dėstyti visuotinosios istorijos, 
nes senieji bei viduriniai amžiai nepasikartoja naujuose amžiuose, 
kai visų trijų istorijų periodų pažinimas gali būti svarbus. Taigi 
aišku aišku, mokomieji planai reikia taikyti dalyko ypatybėms. 

d Bet daugiau įvairumo yra sprendžiant antrąjį klausimą -- ko- 
kios tipingos dalykų grupės 6 gali būti nustatytos pagal mokomųjų da- 
lykų ypatybes, turinčias reikšmės pasisavinimui bei pertiekimui. 
Skirstant dalykus tipingomis grupėmis reikia atsižiūrėti pedagogi- 
kos reikalavimų, ke kas ir sudaro visą klausimo sunkumą. Vieni moko- 
mąjį planą dalina į tipingus "skyrius pagal žmogaus ir gamtos gyve-- 
nimą. Pirmuoju atveju gauna istorinius - humanitarinius mokslus; 
antruoju prigimtuosius, o visus apskritai, sudaro ne tik istorija, 
gamta, geografija ir kt., bet ir dainavimas, paišyba, lipdyba,na- 
mų darbai, gimnastika. = a 

Dalinimo principas palietė ir šiuos paskutinivosius, bet vi- 
sai neteisingai.Reinas turėjo skirti mokslo dalyką nuo dėstymo 


- 108 - 
dalyko: pirmuoju atveju mokslas, kaipo disciplina, antruoju - kai- 
po dėstymo dalykas. Šis neskyrimas padarė netiksliu ir Reino su- 
skirstymą. 

Arčiau tikslumo stovi boprerdošťo suskirstymas, kuris skįria: 
daiktiškus dėstymo dalykus (gamtos mokslai, žinios apie žmogaus 
gyvenimą ir t.t.), 2) Kalba su atatinkamais meniškais sugebėjimais 
(kalbėjimas, skaitymas, rašymas) ir 3) meniški: sugebėjimai (paišy- 
ba, dainavimas, gimnastika, musika). Šis suskirstymas būtų visškai 
geras, jei jame būtų, nuosekliai ik ia suskirstymo pagrindai, 
juk šalia realinių čalykų reikią statyti idealinius, o šalia forma-- 
linių - materialinius. Be to,. jo pabrėžiamas formalumas geriau tik- 
ty mMeniškiems sugebėjimams , kadangi, „Šitie dalykai reikalauja dau- 
giau formalinio lavinimo. Mu zika; gimnastika, paišyba - iš esmės 
yra formaliniai dalykai. Juos galima. pavadinti technikiniais. daly- 
ERN reikalaujančiais vi sų pirma formalinio lavinimo»: 

„Wilmannas eina panašiu keliu, Surinkęs žinias Teano arba 
meninio sugebėjimo dalykus, kurie yra formaliniai, „atatinkamai pa- 
statė jiems prieš dalykus, kurie AS PUEDA Nė vob 
( liųjų grupė: „istorija, geografija, gamtos mokslai ir polimatinė ži- 
.nija. Trečią grupę sudar a: ičealijos: filozofija, teologije, : mate- 
matika, filologija,, kurios „pusiausvyroje išlaiko materialinę! ir 
formalinę pareigas. Tokiu būdu gauname. šią pažinimo medžiagos: -sche- 


. ` > at 
mą. | MA M Ro PN A 
1 Gi t 


1 


m Aa, 


|„Meniški sugeb. 


| Mokymo da- Iacalijos o |. Realijos 
lykai mater.form.dal. TE „mater.dalykai | form. dalykai 
Etiniai Filologija, Teo- ku Istorija "Muzika 
logija Ža E 
—————-—1-—- 


Grafika 


Etiniai 


Geografija 
fiziniai 


i -` polimatinė 
goe U Re žinija 
| 


Gamtos moks- 
| lai 


—— A e A e a a ~ae 


Gimnastika, 
technika 


Mokomoji medžia »rivalo būti organingai suórganizuota tokiu 
būdu, kad jos žinios įd4edamos į auklėtinio psichiką, sudarytų joje 


vieną visumą, sutvarkytų pagal vieną pagrindine idėją. Vadinasi mo-- 
komosios žinios yre veikalin4a kokiu nors būdu koncentruoti apie 
„vieną idėją ir jau sukoncentruotas- žinias = Ge a plane teikti 
mokiniams, Čia pasiroco tokio medžiagos sutelkimo arba jos koncen- 
travimo yra dvejopo:/išviršinio | ngAžyiainio Jišviešinių būdu yra 
koncentruojamoji mokomoji medžiaga, _ arba tai, kas „Sudaro ugdyme iš iš- 

"viršinius objektus;¿A8vidinin būdų | yra koncentruojamas pats au auklė- 


tinis. Pirmoji yra objektyvinė koncentracija, nes liečia pačią me- 


as . 103 . e 


tinio S -Pirmuoju atveju žmogaus ugdymo sistemoje a 
kiama žmogaus gyvenimo As ir todėl einama labiau objektyvinės 
koncentracijos kryptimi. "Objektyvinė koncentracija atatinka „pertie- 
kiamajai arba materialinei pareigai, o subjektyvinė koncentracija 
"atatinka išvystomąjai arba formalinei lavinimo pareigai. Iš “sitos 
pusés perleiūžiamoji pareiga "turi pasirūpinti,. kad mokomoji medžia- 
ga būtų sukoncentruota pagal išviršinius lavinimo principus; 1š- 
vystomoji pareiga turi pasirūpinti auklėtinio galių veikimu. | 

Šiais dalykais ne. visi sutaria. Saikas siūlo koordinaciją - 
 dėstomųjų dalykų santvarką, Palenktą vienam vienybės. pradui; kiti 
"siūlo koreliaciją - dalykų santykiavimą tarp savęs kurios nors sa- 
vybės atžvilgiu. Koordinacijoje mokomoji "medžiaga jungiama si cer 
rū, koreliacijoje — su santykiais. Šitie | skirtumai pareina iš ob- 
| jektyvinės 142 subjektyvinės koncentracijos. Į jas pasižiūrėsime 
"arčiau. | 

E Objektyvinė koncentracija. || 

i prasideda kiekviename a atskirame dalyko“ Kiekvieno dalyko 
iut jau turi sudaryti tam tikrą. loginę visumą, persisunkusia, 
viena idéja i sistematingai sutvarkyti.. Todėl fragmentinis désty- 
mas visada turi spragų, nes jis mažai dėstymo vyksme kelia „logišką 
ry šį tarp dalyko dalių. Atvirkščiai, dėstymas, kuris, šituo rūpina- 
"si, vykdo atskiro da? yko koncentraciją., : ij 

Yra koncentruo jami ir atskiri dalykai. "Šituo rūpinantis priva- 
lu pirmisusia rūpintis naturalaus dalyko sutapimu bei brendimu, nes 
perdidelis kontrastas, kaip žinome, "supurto" mokinio psichika, O 
—perdidelis panašumas iššaukia _Muoboduma. Bet j jei yra 8 susektas na- 
turalūs nuo vieno dalyko priėjimas „prie, kito, | tai tie du dalykai 
gera yra jungti į vieną pamoką. „Vengtina yra dirbtina dalykų, kon- 
centracija, kaip neteisinga yra manyti, kad dėl koncentracijos at- 
skiri dalykai turi nustatyti savo didaktiškų ypatybių, nes, būk, 
visa turi sueiti į vieną organinga, visumą. 

Kai surasti yra didaktiškai giminingi. ITEN dera jie. sukon- 
centruoti į vieną sistemą, apie vieną kurį pagrindinį 4 dalyką: Ma- 
čiau šis dalykų sisteminimas pareina nuo to, ar lavinimas yra spe-- 
cialus ar bendras. Kai lavinimo dalykai yra specialieji, tuomet 
jie reikalinga koncentruoti apie tuos dalykus, kurie turi ypatingo“ 
reikšmės profesiniam vasiruošimui, Šiuo klausimu visi sutaria.Skir- 
tingos nuomonės išeina aikštėn, kai reikia koncentruoti bendrojo 
lavinimo mokomieji dalykai, pavyzdžiui, darbo mokykla kolektyvinės 
koncentracijos visai nepripažįsta. Kas atskirų dalykų koncentravimą 
apie vieną dalyką pripažįsta, tam geriausia tokiu dalyku laikyti 
pagrindiniai mokomieji bendro lavinimo dalykai. Iš čia nesunku pa- 


- 110 - 
tirti, kad tai bus idealijos, kurios išlaiko pusiausvyrą tarp 
dviejų lavinimo, pareigų: pertiekiamosios bei išvystomosios ir tuo 
įneša pusiausvyrą į visą mokymą. Tuo būdu idealijos s savai ia „Äflie- 
ka koncentracijos pareigas. 

Paskutinis koncentracijos tarpsnis yra suvienodinimas dėsto- 
mųjų dalykų visatos su pasaulėžiūra, padėta $ mokomojo ča! yko pa- 
grindą, nes tik tada mokomosios medžiagos koncentravi mo (laikas) 
reikalas bus patenkintas, kai mokomoji medžiaga yra tikslingai su- 
tvarkyta pagal vieną pasaulėžiūrą. Šitą reikalavimą ypatingai šta- 
to priklausomybės principas ta prasme, kad prigimtis turi būti” pa- 
lenkta kultūrai, gi kultūra - religijai. Mokoma jame plane kultūros 
PTS religijai Es ne kas Ta kaip Aja 6 me pda acia 


A A A e a 


mo linija uina eina šiuo keliu: 1) Lila yra koncentruo- 
jamas atskiras "dalykas, 2) atskiri dalykai yra gretinami tarp sa- 
vęs, 3) paskui visi dalykai yra koncentruojami apie vieną ir 4)pa- 
galiau dėstomojo dalyko visetas yra koncentruojamas apie vieną DA- 
saulėžiūros principą. 

b) Subjektyvinė koncentracija. 
l Subjektyvinė koncentracija yra išvystomosios A 
koncentracija mokinio psichikoje. Subjektyvinė koncentracija turi 
protinimo vyksmui didžiausios svarbos. Mokykliniame lavi inime jau 
galima spres ti apie mokytoja 18 to, kaip jis reikalauja iš mokinio 
įsiminimo ir logiško medžiagos sutvarkymo, bei kiek jis pate prie 
Sito prisideda. Mokomosios medžia gos supratimas kaip tik ir parei- 
na nuo to, kiek mokinys 32 pergyvena savo psichikoje. Darbo mokyk- 
la ir stato reikalavimų dalyką pergyventi ir savarankiškai jį ap- 
dirbti. Taigi, subjektyvinė koncentracija yra psichinė apskritai 
ir protinė atskirai sintezė, atsiekiama savarankišku veiklum. Val- 
dyti mokiny je subjektyviné koncentracija, reiškia lavinti jį sui- 
mant dalyką savarankiškai kuriamuoju sinteziu. Protinė koncentraci- 
ja yra siekiama lavinimo darbu. Tačiau ugdyme, aplamai, turi rasti 
vietos moralinė arba valios koncentracija, nes, kaip sakyta, ji yra 
žmogaus galių teikimas ugdymo sistemoje. Protas šitoje koncentraci - 
joje iš esmės turi tarsi jungiamojo, telkiamojo pobūdžio. Jem turi 
būti palenkti jausmai ir valia. Panašaus iš esmės telkiamojo pobú-: 
džio aktyvinėje koncentracijoje turi religija. 


Kai kas, ypač darbo mokyklos lavinimai taip užsiima subjekty- 
vine koncentracija,, kad pamiršta objektyvinę, apleisdami perteiki“ 
m3ją pareigą. Tuo tarpu koncentracijos klausime reikia žinoti ,kad 
tarp jų yra labai artimo: ryšio: objektyvinė ugdymo sistemos koncer- 
tracija neturi reikšmės, jei ugdymas nesugebės sutelkti auklėtinio 
būtybės subjektyviniu būdu, o gi iš kitos pusės subjektyvinė kon- 
centracija tėra galima sąryšy je su "e kia 


des 


- 111 - 


ANTR Ya 1D Nx 1 19. 


A A mao enen eo vame amm o am am am asa — e 


Įžanga: Metodikos mokslas: 
1) metod ikos objektas us aptartis, 
2) metodikos santykiayimas su didaktika ir su e 
apskritai, ; i 
3) metodikos suskirstymas. 

a) Nominalinė metodikos aptartis galima išvesti iš graikų kal- 
bos žodžio "metods", kuris reiškia tyrimo kelią, tyrimo vykdymą. Jo 
bendratis "metodein" reiškia laikytis tikro kelio (via et ratio). 
Pats žodis metodika reiškia metodo meną. TAIGI, METODIKA YRA E 
NIMO, MOKYMO METODO MOKSLAS: ` | 

b) Protinimo metodo mokslas - metodika - yra didaktikos dašis 
ir, būtent, ta, kurioje yra: tyrinėjami. mokymo dalykai, jo tikslas. 
Tačiau kai kurie pedagogai metodikos vardu vadina visą didaktiką, 
kas yra neteisinga,todėl, kad didaktika yra mokymo mokslas; gi me- 
—todika yra mokymo būdo mukslas, taigi už didaktiką siauresnė: Meto- 
dika telpa didaktikoje, gi didaktikos mokslas nebeįeina į metodiką. 
"Kaip didaktika įeina į pedagogiką, apskritai, kaip į ugdymo.mokslk » 
taip metodika įeina į didaktiką ~ kaip į protinimo mokslą;arba: kaip 
į vieną dalį pedagogikos. Taigi metodikos terminas yra skiriamas. 
protinimo metodologijos mokslui, gi didaktikos mokslas, skiriamas. 
"protinimo mokslui, kuris apima ir metodologiją; reiškia, METODIKA 
YRA TOJI DIDAETIKOS DALIS, B P IEA EROTENEND ITEMA, 


j Ga su aukštesne | „pigius i Ji sakas RI Pon des 
ginius protinimo pasisavinimo momentus; nurodo mokytojo veikimo pra- 
dus, kelia mokymo priemones, tikslą, duoda pamokos teoriją. Tokiu 
būdų gauname šias bendrosios metodikos dalis: 1) protinimo vyksmas, 
2) vykdomosios protinimo priemunés 11:03) pamokos teorija. Specialio- 
ji metodika tyrinėja didaktinius atskirų dalykų momentus ir gali bū- 
ti skirstoma į tiek dalių, kiek yra atskirų mokymo dalykų, dėl to ji 
čia nebus dėstoma ir reiks tenkintis tik bendrąja metodika. Specia- 
liosios metodikos gali būti dėstoma prie atskirų specialių dalykų. 
1) psichologiniai okynos1 bei mokymo arias ia 
a) patyrimas, 
b) supratimas, 
c) pritaikymas. 
2) loginiai AENOR lr mokymo ' tarpsniai: 
a) analizé, : 
b) sintezé. 


- 112 - 
3) A genėtinis mokomosios medžip akos išvystymas. 
Protinimo vyksmas yra bėreinamėsis klausimas ginant nuo proti- 
nimo organizacijos prie protinimo metcdolosijos. a jau sudarytos 
visos protinimo aplinkybės bei sąlygos ir yra rustaiytas mokomasis 
planas, reikia eiti tada prie pačio mokymo, protinimo vyksmo. Pri- 


. 


gimtasis protinimo vyksmas turi atatikti pvigimtąjį pažinimo vyksmą. 
Todėl protinimo metodika ir pradeda spręsti, mokymosi vyksmą; pagal 
pažinimo būdą, o apie mokymąsi - pagel mokymosi | būdą. Nustačius mo- 
kymo būdą, nustatinėjamos mokymo priem senés, kurios turi atatikti pro- 
Linimo vyksmą, kaip As: Yetsicias 1: nprmaliniame mokyiio bei mokymoši ; 
vyksme. O tik po to protinio vyk3mas yrá, organizuojama į protinimo 
vienetą - pamoką. Visa tai yra bendra visiems mokiniams ir visiems 
dalykams, Specialioji metodika šitą laikė jau ats) ciriems: "dalykams. 


1) cion moky: bei mokymosi tarpsniai. 


— o ame a eens anm mA mere amm --—- 


Protinimo vyksme sprendžiamuoju romentu yra pañinimo vyksmo 
prigimtis. Bet protinimo. metodologijoj pažinimo Žiu Ne 
būti iš pagrindų nagrinėjamos. Ne todikai šiuo klausimų tenka pasi- 
naudoti gnozeologijos, logikos, ontolog! jos įr psi? „hologijos moks zly 
daviniais, nes šie mokslai savo objektais turi pažinimą. Ir Čia des 
kartą aiškėja filosofijos reikšmė podagogikal, ix. Wilmanas visai ` 
teisingai ir tobulai yra sintetiniai, suderings Aristotelio filozof 
nes pažiūras su moderniąja Herbarto, pedagogika. l 

Pagal savo psichologine prigimtį. Žmogus dalyvauja pažinimo a 
sa savo būtybe: juslėmis bei jausi lómis ir protu. Todėl iš paži inimo 
akto negali būti pašalintas. nei ¿uslinis, nci protinis pradas, Ki- 
taip sakant, nei vaidinys, nei sąvoka. Pirmasis pareina, nuo nuvoki- 
mo, antrasis — nuo suvokimo. Pirmajame pažinimo tarpsnyje yra įspū- 

sio išviršinėms juslėms ir is ;pūdžio atgami nimas išvidinėmis juslé- 
is arba jauslémis, kitaip sakant, vaidinio pagaminima s; antrajame 
pažinimo tarpsnyje yra suvokimas vaidinyje išvidinės jo idėjos, ki- 
taip sakant, sąvokos pagaminimas protu ir sąvokos pavartojiras pro- 
tavimo vyksmui. Pirmas ir antras“ *arpsnys suđĉaro empirinį pažinimo 
momentą, trečias ir ketvirtas sudaro Protautin;, nažižaimo momentą. 
(Trečias gamina protinę medžiagą = Yėrstajd, "ketvirtas protinę me- 
4žiagą vartoja protavimui - Vo »muntt). yisi keturi pažinimo momen- 
tai kartu sudaro organinę pažinimo visuną, ašetinkančią žmogaus psi- 
cacfizinei būtybei. | Ao ze 

Pagal šitą gamtinį paži/iimco yykera buri eiti ir mokymo bei mo- 
wymosi vyksmas. Mokymosi vyrsmas yva asuens brendimas pazinime. Mo- 
¿Lays turi nuosekliai eiti cor keturis pažinimo tarpsnus: patirti 
"spūdį, pagaminti vaidinį, ;udaryti sąvizą ir sušarygią sąvoką pa- 

audoti protinimui. Jei vieras Ju protaiimo vyksne bus apleistas,ta' 
"kiniui truks arba ryšku arba aiškujo arba semojingumo. Bc to, 


čia reikia pažymėti pajuslinis pažinimas, kuris yra priežastis pio 
tiniam pažinimi; o gi protinis pažinimas yra tikslas, kuriam tar- 
nauja mokymas. Kaip tik dėl šito nereikia niekinti juslinio pažini. 
mo, nes siekiant kurį tikslą, reikia naudotis ir jo esminėwuis prie 
monėmis. Ir empirinis ir protinis momentas turi rasti sau viešas AV 
kymo bei mokymosi vyksme, prie kurių dar prisideda techninis suba 
pritaikomasis momentas. Tokiu būdu gauname tris pažinimo momentus: 
1) empirinį, 2) racijonalinj ir 3) techninį, kurie eina trimis moky 
mo bei mokymosi tarpsniais, laiptais (fazėmis), Vilmannas juos taip 
apsako: "Kiekvienas pažįstamas receptyviai ir aktyviai". Pirmuoju 
„atveju turinys pažįstamas, antruoju pritaikomas; pirmuoju keliu g: 
„namas mokymasis, antruoju - protinimasis; pirmasis - žinojimas, an: 
rasis - sugebėjimas; pirmasis - - pasisavinimas, vaizčavimas, antras 
o- kūryba. Jei. receptyviniame momente skiriame dar empirinį ir raci 
jonalinį, gausime tada tris psichologinius momentus: 1) patyrimą 
(Anfassung) atitinkantį empirinį patyrimo tarpsnį, 2) supratimą 
Ad ia - - racionalinį E 17 5).2 apdirbanąji a1 prta, peitai - 


žini ——T APRO AO 
Pažinimo | Empirinis arba pa- Racionalis arba jai e ATS | 
tarpsniai| tirtinis momentas protautinis momentas p omentas 


—————— — a m m m — ——-— ——— m m ——— $ Teka A mun aio aep oome oane GUÈ ma i m i o mam +m 
B | ad gps a E | 
Mokymosi | Domėjimasis,patyri- MESLIDAS y ¿PO Den iS jo re | 
tarpsniai mas ~ jo rezultata |ZUžtaiai.+ supra- „„zultatai pr: 
3 ‘timas. taikymas 
Vaizdavi- Vaizdavi-|N3mina- Religinis Teorinis ergas 
masis iš-| masis *š-|linis žo“ |dalyko su-Įsugebėji-įsvuzelė- 
viršinės | vidinės |džio su- [pratimas mas ¿imas | 
S Ais juslės „| jašžės _ [pratimas la 
p 0 1) 2) 3) 4) 5) eI Ti 
| Mokymo |Rodymas |Vaizda- ` |Aiškini= |Išvysty- [Teorinis Į[Prakti- 
| tarpsnis vimas .; nas ` mas veikdy- his ve 
| mas = 
de | AR 
: Pagrindi-|a)daikto įa)daikto |a)ž'odžio a)indukty-|a)mecha- ) me ci 
nės moky-| arba jo x rašymas |nag;rinė- |vinis mą%ļninis ir binis 
mo lytys latvaizdo |b)padéties |jiņjias, tymas,ap- da T 
i arba prie parodymas | nusakymas |b)iceksto |tarimas, |mosios at-Ažiama--| 
monės b)vyksnio || c)pasako- nafzriné- |c)suskir-[minties sis su:- | 
parodymas | jimas apie| jinas tymas, | lavinimaszeb ėji- | 
c)akyvaiz- | įvykius. |c)teksto. |d)išve-  [pakamsaisino mik- | 
dus veiks- iš:aiški- |džiojimas, [bei vžda-Linimas, 
mo per- ni: mas e)išrodi- Įviniais, b)kuria 
dirbimas d) teksto |nėjimas. b)kuriamomosios 


at: pasako- sios ini Knicia- | 
q 


j jiimas i- cijatyvogtyvos 
e) teksto. |-- has men: 
| ap tari- moksle T mene 
AEE IAE TER DOSE aa A F ima S. OE E A 


= EA a 


Ei w 


E R Prvi pi A 
A | c)pratinimas |c)pratini- 
du 1 daryti pritai- |mas daryti 


TE EE kitimus: mokyk- pritaikini- 
po -kioj ir- gyvoni-|wus kūrybo- 


me. JO. 


a — i o e L i si i i de a O E nų am i e 
A . A e 


| 


M ke mio ns mn amn mama m me em vne san aa 


Tapė, ae R 


asi ES ` AS V 


Taigi, ko! susidaro pas mus sąvoka, tai mūsų /pšžohika turi pe- 
reiti tris momentus: 1). įspūdžių patyrimas. per išorines ¿uslos; 2) 
„vaidinio pagaminimas.isorinémis ¡jusléris; 3) sąvokos sudarymas, su- 
kimas, vaizdinyje, jos idėjos ir 4) praktinis savokos. panaudojimas 
sistematingame mąstyme. Tai toks. genetinis pažinimo vykguas: patyri- 
mas, supratimas ir apdirbimas. Šiai Wilmanno mokymo bei mokymosi: 
tarpsnių schemai. yra daromi -kai kurio priekaištai.. Pirmiausia ji vi- 
sai paneigiama nesuprantančių mokymosi bei mokymo tarpsnių: koncepci- 
jos. Juk šie mokymo bei. mokyrosi. tarpsniai. yra ne: kas: kita, kaip tik 
“sichologiniai pasisavinimo tarpeaiai, kuriems atatinka. mokymo lytys 
arba, kaip Wilmannas sako: "Aus der Momenten der Aneignung: erflies- 
sen die Formen des Untersichtes". (s 450 V k 
bei mokymo tarpsnių koncepcija remiasi principus: kad mokymosi moky- 
nas turi atatikti. vyksmui,. o mokyras noxymosi vyksmui.. 

Toliau, ši mokymosi: ir mokymo tarpsnių sehema nėra sustirgusi 
bei mechaniškuų būdų sudaryta. kaip Kiti saku. Pasisavinimo laipsniai 
ir mokymo lytys dėl sayo bendro: cherakterio: randa pritaikydo orie: 


riekyienos mokomosios medZiágogytik kitu atžvilgiv. Pavykdžiui em- 


virinis metodas turi persva: Sy alijoms, e mmpirinis ir racijonali- 


nis - religijai, empirinis iS Adttcohninis kalboms, racijonalinis ir 


O 


išvystomas - filozofijai,. ra X jonalini is ir techninis - matematikgi, 


cP 


techninis - meniškiemş;; spžokėtimss (g Las stikai, grafikai, paišy- 
bai, rankų darbams): "Taigi, Miykynosi ir mokymo“ tarpsniui nereikia 
"vienos kurios schemos, kūri; Ad taikoma ištisai; pasirodo,kad 
čia reikia skaitytis. taip' ¡pas ir Su. „mokomąja medžiaga. 

„Mokymo ir mok;mosi tarps EN yižyvie atskir i pradai, kurie turi 
"dalyvauti mokymo statyboje LR tri gyvos pamoxos reikšmės su gyveni- 
mu, Kaip prie jų dar pr -žsideda Togi iniai pasisavinimo momentai; orga- 
niniai genetinis medžiagos išvys tymas ir pats mokymas būna reiškia- 
s tam tikrų metodų lytimis. Ruriamoji mokytojo inidijatyva turi 
„skaitytis taip pat su:visais šicis dalykais, kurių sutapdymas vieno- 
je pamokoje padaro'ją. gyvą, įdomią mokomosios medžiagos aalelą. 

Nesunku suprasti, kàä tai, pie ka čia kalbama, liečia atski- 
rus mokymo pradus, jų úagrias jim, prieš a gai kurio pedagogūi me- 
todologai yra nusistatę. Metočiv: i jie nori palikti nagrinévi sik 
bendruosius mokymo dalykus, pendi 3 siruztūrą. Bet jie nenujarila,kad 
iš vienos pusės būtų tai šablonišika struktūra, o iš kitos pusės per- 
“idelis pasitikėjimas mokytojo i ieijatyva arba jo diletantizmas. 


= TS > 


Taigi, protinimo metodikos gilinimasis a: atskirus mokymo pradus,“ 6 
šiuo tarpu nagrinėjimas mokymo bei mokymosi tarpsnių turi nėginčija- 
mosios paruošamos reikšmės. 

Iš tikro geriau pasitikėti pedagogine sistema, negu viena ku- 
riamąja inicijatyva. Pedagoginė sistema dar nevaržo mokytojo kuria- 
mos inicijatyvos, pavyzdžiui, meno kuryba vyksta pagal tam tikrus 
dėsnius, bet nepakanka vien tik šiuos dėsnius žinoti ir mechaniškai 
juos taikyti kūrybiniame darbe, arba visai jų kūrybiniame momente ` 
nežinoti. Kaip mene, taip lygiai ir pedagogikoje reikia nusimanyti 
apie deramą sistemos ir kuriamos inicijatyvos santykiavimą. Kuriamo- 
ji inicijatyva turi reikštis didžiausiame laipsnyje, bet ji bus tik 
tada teisinga, jei jos pagrinde glūdi sistema, turinti praeities 
tradiciją. Krisas | 


2. Doginiai mokymo Y bei „mokymosi tarpsniai. 


a) analizė, 
b) sintezė. - 

“Mokyme nepakanka skaitytis vien tik su P pasisa- 
vinimo momentais (patyrimu, supratimu, pritaikymų), bet dera skai- 
tytis ir su loginiais pasisavinimo momentais, būtent, statybos, kaip 
privalu pati medžiaga paruošti dėstymui, kaip ji analizuoti ir sin- 
tetizuoti. Čia ir turime reikalo su sinteze ir analize. NER 

Apie analizę ir sintezę galime kalbėti, kai yra ėjimas nuo vi- 
sumos prie sudedamųjų jos dalių arba atvirkščiai, pavyzdžiui, sąvo- 
kos talpa yra žymių visetas, o atskira jos žymė yra vienos visumos 
padaras, sąvokos talpos sudedamoji dalis.,.Jei eisime nuo atskiros . 
sąvokos prie atskirų jos žymių, tai eisime mes analitiniu keliu, gi 
jei eisime nuo atskirų sąvokos Žymių prie sąvokos, tų žymių viseto 
- sąvokos talpos, tai eisime mes sintetiniu keliu. Analizė veda nuo 
siauresnės sąvokos prie platesnės, o sintezė nuo platesnės prie siau- 
resnės, nes einant nuo platesnės prie siauresnės sąvokos, einama nuo 
labiau platesnės talpos prie siauresnės talpos, kitaip tariant, nuo 
mažiau abstraktaus dalyko prie labiau abstraktaus, kas ir yra sinte- 
tinis kelias (iš tikro mažesnės talpos sąvoka yra didesnės tysos,. O 
didesnės tysos sąvoka yra abstraktinė). Todėl ėjimas nuo konkretinio 
dalyko prie abstraktinio yra daroma analizės keliu, o atvirkščiai - 
- sintezės keliu, pavyzdžiui, mes turime konkretų medį arba jų eilę; 
atitraukime arba apibendrinimo keliu pereiname prie to, kad medis 
yra kamienas su šaknimis ir lapais. Čia kelias buvo analitinis, nes 
nuo konkretaus dalyko (medžio) ėjome prie abstraktaus ~ prie jo 83- 
vokos. Atvirkščiai, jei paimsime medžio sąvoką ir grįšime prie kon- 
kretaus medžio, tuomet eisime analizės keliu. i 

Jei dabar paimsime atskirus pasisavinimo momentus, tai na A 


- 116 - 


sime, kad ir čia perėjimas nuo vienų dalykų prie kitų yra analizės 
arba sintezės kelias, -pavyzdžiui, dalyko supratimas yra perėjimas 
nuo dalyko dalių prie jo visumos, taigi, dalyko supratimas eina ana- 
lizės keliu. Vadinasi, perėjimas nuo empirinio prie "acijonaliniė 
tarpsnio arba nuo. patyrimo prie supratimo yra analitinis kelias.Bet 
dalyko pritaikymas yra perėjimas nuo -bendros taisyklės prie jos. pri- 
taikymo atskiriems atsitikimams, o tai yra sintezės kelias, ncs ki ek-- 
vienas pritaikymas yra sintezė. Vadinasi, kad perėjimas iš supratį- 
mo į pritaikymą arba perėjimas iš racionslinio tarpsnio į techninį 
yra daromas sintezės keliu. „Pagaliau, turint supratimą, galima taip 
pat stebėti, ieškoti taisyklės Kiliuo ir šitas perėjimas nuo bens” 
dros taisyklės prie. bendro stebėjimo „galimas sintezės keliu.. TŠ, „čia 


ir e q Pine RARE nuo, bet ku kurio psioholorinio. pa- 


o perėjimas 190 socias PES pa bet a EROP IA L 
nirinį ar techninį i vyksta sintezės k üs 


Loginės sintezės ir analizės mei alga mokomuosiuose dalykvc 
se turi būti įvairūs, žiūrint „kaip tik pagal tai, kaip psichologi- 
nio päsisavinimo momentas juose "persveria. Realijas persveria empi 
rinis, momentas 17 jüose einama nuo patirtinių dalykiy prie: PE 
nių; taigi, reaiijoms yra svarbesnė analizė. Atvirkščiai, kalbose. 
patiekiamas sintetinis visumos turi sudaryti jų RIN 1jį punktą, 
nes kalbų mokslai yra racijonaliniai; bet kaibų moksle randa“ vistos 
ir sintezé. Stengiantis, pavyzdžiui, išmokti kalbos A e bus 
einama analizės keliu, o stengiantis įgyti sugebėjimo naudotis kal- 
bos aparatu bus einama sintetinių keliu. Mokymas ir turi žiūrėti ar 
mokslas reikalauja analitinių ar sintetinių priemonių. 

Čia reikia dar pažymėti, "kad kalbos mokslas turi dar reikalo 
su analize ir sintezės analogine prasme. Reikia skirti loginę ir 
daiktinę sintezę bei analizę. Loginė sintezė ir analizė yra prirodi 
nėjimo metodas, kurie pirmu atveju einama nuo abstraktaus dalyko 
prie konkretaus, o antru atveju nuo konkretaus prie abstraktaus. Lo- 
ginė analizė skirsto ir dėsto žymes, tuo tarpu daiktinė, techninė 
arba verbalinė analizė ir sintezė vartojama kalbų moksle, ji skirs- 
to ir dėsto kalbos dalis, pavyzdžiui, analizė, analizuodama bet ku- 
rį tekstą, eina nuo šio teksto visuma prie atskirų sakinių, nuo sa- 
kinių prie atskirų žodžių. | | 

Kalbos moksle turi persvaros du psichologinio pasisavinimo mt: 
mentai: 1) supratimas ir 2) pritaikymas. Kalbos moksle svarbu pa-- 
stebėti gyvą kalbos aparatą ir įsigyti sugebėjimo šį aparatą taiky- 
ti savo pritaikomiems reikalams. Vadinasi praktinis kalbos mokslas 
turi eiti sintetiniu keliu ir analizė tegali būti pakenčiama tik 
negyvose kalbose, kur stengiamasi įsigyti taisyklių supratimą ir 


“1176 


"atskirų žodžių bagažą. Naujose kalbose analizė įveča nuobodumo ir 
sųdarko kalbos aparatą taip, kad jis vėliau netinka praktiškai iğ- 
mokti tos kalbos; tuo tarpu sintezė teikia gyvos kalbos aporaio pa- 
žinimą ir moko jį taikinti savo. reikalams. 0 kada kalbos aparatas 
yra lengvai naudojamas, analizė gali pagilinti mokinio žinojimą,p3- 
tiekdama taisyklių, analizuodama šios kalbos“ dėsnius. Panašiai ir 
su kitais mokslo dalykais. Pagal: 'bsichologinius pasisavinimo momen- 
tus reikia: taikinti jiems mokymo priemones ir siekti tikslo, ieško- 
ti, kuris iš dviejų loginio pasisavinimo morentų turi jiems persva- 
ros, nes paprastai jokio dalyko mokymas neapsieina visiškai bė“ Aha- 
lizės ir sintezės ir reikalauja jų tam tikros proporcijos. 0 apie 
jų reikšmę palyginamai Wilmannas taip sako: "Analizė iš empirinės 
medžiagos išveda sąvokas. ir dėsnius, sintezė kuria principus, kurie 
turi tarnauti santykiavimui; analizė tyrinėjimui suteikia tvirto pa- 
'„grindo, o sintezė - perspektyvų ir motyvų. Analizė mokslui turi 


„priemonės (reikšmės) prasmės, o sintezė tarnauja lyg ir tikslu.Vil- 


-¿“mannas pataria vartoti analizę, jei tik reikia, > sintezę, jei tik 
"galima. de 

Iš tikro kiekvienas mokymas, jei jis nepasicuoda sintetiniu 
„būdu, kaip,pavyzdžiui, realijų mokymas, tai bent :171 sintetiniai 
„baigtis, nes moksliniai rezultatai galų gale priva. o pūti suvedani. 
-prie „sintezės. Sintezė. yra tarsi mokiniams lavinimosi tikslas. Ta- 
Čiau ten, kur ji gali būti pritaikoma pračžioje analizc vartotine, 
jei tik reikia, pavyzdžiui, kaip sintetiniu iau yra įgytas kalbos 
sugebėjimas, analizė pagilina kalbos *inojimą, iškelią šitos Kalbos 
dėsnius ir taisykles. ais | v: 

Iš paskutinių dviejų pasakymų matome, kad žiūrint ;. protinimo 
vyksmą, psichologiniu atžvilgiu, keliamas klausimas, ksi'p tuxi būti 
sutvarkyta mokomoji medžiaga, kad ji atsakytų psicholog:.jos dėsniams 
būtent: mokymas turi eiti pagal tris psichologijos pasliiavinimo 
tarpsnius: 1) patyrimą, 2) supratimą ir 3) pritaikymą. is turi pa- 
tiekti juslėms medžiagos, sužadinti rotyrima, privesti ;r realinio 
ir nominalinio supratimo ir pagaliau suteikti teorinio :r prakti- 
nio sugebėjimo. Loginiu atžvilgiu ke] amas klausimas, *: ip suivar- 
kyti mokomoji medžiaga, kad ji atatik iu logikos dėsniari:, t.y. kad 
būtų perteikiama analitiniu arba sintetiniu keliu einar: . Jungiant 
abu atžvilgiu kartu, nustatoma, kaip pagtira o id iš trijų 
pažinimo tarpsnių: sintezė ir analizė. 

3. Organiškai genetinis mokomosios medžiagos iš vys1 ynas. 


-— — 0 —— m m Šis m m Nm 


Genetinis mokomosios medžiagos „švystymas yra įvairiai supian- 
tamas, pavyzdžiui, Herbart mano, ka | mokomasis planas t rivalo but: 


taip sutvarkytas, kad tarp kultūrini > žmonijos išsivysty 10 ir auk- 


- 118 - 

lėtinio lavinimo eigos būtų nustatytas atatikimas. Auklétinis lavi- 
nimosi metu turėtų išeiti dabartinės kultūros išsivystymo kelią. Tą 
patį sako ir Zilner reikalaudamas, kad auklėtinis pereitų pagrindi- 
nius išsivystymo žmonijos tarpsnius. Rein pabrėžia dar tautiniūs mo- 
mentus. Juodu numato, kad per 8 metus lavinimo liaudies mokyklojė 
galima išeiti 8 žmonijos išsivystymo kultūros "tarpsnius, atatinka- 
mai kiekvienais metais. pereinant: pl pasakas, 2) Robinzoną, 3)" pat- 
rijarchus,. 4) teisėjų gadyn < B) karalių ga šdynę, ` 6) J Jėzaus gadyne , 


7) apaštalų ištoriją, 8) protestantizmo gódyn e. 
Ši kultūrinė“ teorija turi dirbtinio pobūdžio, nes tarp auklė- 


tinio ir žmonijos kultūros išsivystymo negalima rasti jų“ —nusakyto 
atatikimo. Be to, auklėtinis gyvena, paskutiniame kultūros“ laipsny- 
je, tai norint jį pervesti per visus kultūros“ vystymosi tarpsnius, 
reiktų jį grąžinti į. praeitį, kas reikštų žaisti fikcija. Auklėti- 
nio lavinimą privalų išlaikyti ne genetine kultūros išsivystymo ei- 
ga, bet genetiniu organingos mokomosios medžiagos išsivystymu, iš- 
laikant genetinę. ;jaunimo psichologijos eigą. Iš tikro, pasirodo,ka“ 
mokomoji medžiaga dažnai esti organizmas, kuris genetiniu būdu išs:i- 
vysto tam tikroje tvarkoje. Čia Seif ir se ko, kad kiekvienas mokoma- 
sis dalykas yra tam tikras organizmas, kuris yra vieno prado gáivi- 
namas ir. kuris yra galimas suskaldyti organingomis vienetomis;“ ge- 
'netiškumas reiškia, kad atskirą“ organingą vienetą reikia išvystyti 
tokiu būdu, kaip organizmas yra išsivystęs tikrovėje. {drp tikro- 
vės ir dvasios išsivystymo yra artimo atatikimo, pavyždžiui,' Tite- 
ratūroje viena genetinė idėja. gali iš sivystyti dailiajam kūrinyje. 
Iš viso žmogaus dvašios kūriniai yra tam tikri dalykai,“ kurie“ jo 
dvasioje gimsta,. genetiniai vystosi db hoksta. "Vadinasi; žmogaus 
dvasioje, kaip ir tikrovėje, esama tam tikros gonetinés' tvarkos. 
Nenuostabu tad, kad pažinimas išsivysto normal iai 1 pilnai,“ kai 
jis pajėgia sekti išsivystymą tikrovėje, | nes ir patys daiktai ge- 
riau yra tyrinėti, kaip juos, galima sekti, kaip jie išsivysto. Ge- 
netinis mckomosios medžiagos išsivystymas mokomajame plane ir yra 
todėl geras, kad jie suñadirá auklėtojo susidomėjimą, nes išsivys- 
tymo eiga, kaip atatinkami žmogaus“ dvasiai; pagauna mokinių dėmes; 
Bet kas vystosi per tar tikrą laiką, turi vieningą pradą. Tac 
šalia genetiškumo, mokomosios medžiagos išvystymui yra svarbus dar 
vieningumas arba organingun: £. Iš tikro kur yra vieningas pradas, 
ten galimė kalbėti jau apie organizmą; iv kas pripažįsta genetišku- 
mą, turi pripažinti ir.orgauiškumą. nes Šie dalykai yra tarp savęs 
sumišę. Iš to išeidamas Wilmannas ir stato žeikalavimą, kad ugdy- 
mas būtų organingai genetin'.s: atskiros mokomosios mėdžiagos dalys, 
organingos vienetos turi kelti aikštėn vienybės pradą, o visa kar- 
tu mokomoji medžiaga turi būti sutvarkyta paoe e šiuos geneti- 
j nk A 


a T 


71 
za uE 


„= 119 - 


ng tarpsniy eigą. Tik čia reikia pažymėti, kad. genetinis dėstomų jų 


dalykų sutvarkymas (išvystymas) gali būti dvejopas: 1) realinis - 

kai medžiagos išvystymas seks realį augmens išvystymą ir 2) moksli- 
nis, 'kaį jis atatiks žmonijos supratimo išsivystymo, pradą, pavyz- sr 
džiui, kosmografijos pamokos realiniai genetinis dalyko“ išaiškini- | 


“ig: „MAS bus tada, kai jis sėks dangaus sanrangos išsivystymą; ta oks 1i= 
trap Mai, genetinis),.*kai bus aikštėn'keliamas nė tais: kaip“ išsivysto dan- 


gaus sanranga; bet kaip vystosi ir Žmonijos -supratimas tuo klaugi- 
; mu, būtent: keliant aikštėn paeiliui ak a geometriný he- 
liocentrinį. pasaulio sąrangos "supratimą. 2 ai 


CORN S 


Organingai genetinis mokomosios. medžiagos išvystymas  juigia sa- 
vy taip pat ir analitinį bei sintetinį pasisavinimo. tarpsnis ‚Orga 
ningąją mokomąją, medžiagą galima suimti. sinteze,- as 'atskiros jos. da= 
lyš gali būti: tiriamos analitiniu būdu. Organiniai genetinis vyksmo 
pritaikymas mokyme kelia klausimą, apie įvairius mokymo.. organizmus. 
- Wilmannas skiria: šiuos organizmus: į prigimtuosius, tongen aaa, Ol 
|| Sstetūnius ir intelektualinius. Pgigimtuosius organizmas. tiria „gai - 
"tos" mokslai. Šiais, organizmais yra visa. tai, kas gamtos.. „aplinkumo- 
| je išėina, kaip tam tikra vienybė = tai sutelktinidi“ intetiniai |, 

"organizmai. Pavyzdžiui, tos rūšies. organizmai“ būsi“. pridas, Šaltinis, 

"pieva, miškas, Kalnai ir t.t. Visuomeninių organi išvystymas dės-. 
tomas per istorijos, -pamokas. Tokie organizmai yras. šeima, giminė, 
visuomenės organigacijos, tautos; valstybės, "Bažnyčia, religija ir 
t.t. Religija yra. socialinis organizmas, nes ir joje yra ey vas Die- 
vo pradas ir Jos įsigalėjimas „pasauly. Estetíniai organizmai tarnav 
ja objektus per literatūros bei meno pamokas: Iš: čia aišku, kad“ 
tikrai organizmai yra žmogaus kūrybos padarai.-Idėaliniuose bendro 
lavinimo dalykuose turima reikalo jau su intelektualiniais dalykais 
(organizmais), pavyzdžiui, kalbos moksle intelektualiniais organiz- 
mais bus atskiros kalbos dalys, atskirus tekstas ir kt.; geometri- 
joje - įvairios figūros; filozofijos prepadeutikoje - atskira. sie- 
los galia, proto veiksmas. Žodžių, mokomoji medžiaga yra skirstoma 
į: 1) prigimtuosius, 2) visuomeninius, 3) estetinius ir 4) intelek- 
tualinius organizmus, kurie genetiniu būdų yra keliami aikštėn. To- 
kiu būdu, ORGANINIAI GENETINIS MOKOMOSIOS MEDŽIAGOS IŠSIVYSTYMAS 
"TURI ORGANINGUMO PRINCIPĄ, REIKALAUJANTĮ, KAD ATSKIROSE MOKOMOSIOS 
MEDŽIAGOS DALYSE, FORMOSE SUDARYTŲ DIDAKTINIŲ ORGANIZMŲ, TURINČIŲ 
VIENINGO PRADO IR GENETIŠKUMO PRINCIPA, REIKALAUJANT] ATSKIRAS DA- 
LIS VYSTYTI PAGAL VIENINGA PRADĄ. - 

II. VYKDOMOSIOS _PROTINIMO PRIEMONĖS. 


A AS: 


1) mokymo metodai, 
2) mokymo lytys, į i 
3) mokymo būdai. 2 


- 120 - 

Vykdomosios protinimo priemonės apima tris klausimus: 1) mokymo 
metodus, 2) mokymo lytis 'ix 3) mokymo būdus. Jos reikia atskirti nuo 
„mokymo priemonių. Vykdomosios protinimo priemónés, kurios yra nagri- 
ne jamos protinimo metodikos dalyje, yra mokytojo veikimo savybės,ku- 
rios charakterizuoja ` "patį protinimo darbą, Pirmiausia dia. tenka pra- 
dėti nuo is I SRR E Šalia NEI Pe 


Sme mo man Un ase o i a A O S i i i m S o am r e gii. 


Plačia prasme "protinimo metodas yra tai, kas vadovauja protini- 
mui apskritai; siaura prasme protinimo metodas yra vykdomoji proti- 
"nimo priemonė. Taigi, ir metodas plačia prasme yra planingas kelias 
„tyrinėjant kokį klausimą, ar mokant „dalyką; metodas siaura prasme 
yra kelias arba būdas, kuriame yra mokymo dalyko jungiamas. su dalyko 
tyrinėjimų. Pats mokymas gali vykti/nuotakiu dėstymu i/pasikalbėji- 
mu. JNuotakusis dėstymas. „reikalauja iš mokinio pasyvumo, jis dėstomą- 
„ai dalyką tarsi pastato prieš mokinio "akis, todėl toks dėstymo meto- 

„das vadinamas TETINTŲ arba dogmatinių, nes ugdómas prakalba Bet kai 
mokymas y kdomas pasikalbėjimu, jis „žeikalauja iš mokinių jau tam 
„tikro aktyvumo, reikalauja būti šito „pasikalbėjimo dalyviais, “daly- 
vauti tiesos suradime, todėl šis metodas ip vadinamas HEURISTINIU ar- 
ba randamuoju. Pirmasis mokomasis arba tetinis ‘dalyvauja pertei kiama- 

iai pareigai, o antrasis arba heuristinis ' = "išvystomąjai pareigai; 
todėl, kur ima, viršų perteikiamoji "pareiga, ten išeina aikštėn teti- 
nis metodas, ir kur išeina aikštėn išvystomoji pareiga; ten ima' vir- 
šų heuristinis,, pavyzdžiui, tradicinėje, pasyvinėje mokykiojė, ku- 
rioje vyravo pritaikomoji pareiga, vyravo taip pat ir tėtinis meto- 
das; moderninėje darbo mokykloje atvirkščiai. čia iškeliant labiau 
išvystomąją pareigą iškeliamas ir heuristinis metodas. Būtų klaidin- 
ga manyti, kad heuristinis metodas yra tiktai šių dienų metodas. Heu- 
vistinio metodo apraišką randame LE praeity, pavyzdžiui, savotiško- 
mis Šio metodo apraiškomis yra Sokrato dialogas, dialėktinė viduaram- 
žių diskusija, katecnetinis' paklausų mokymas. Pp Siy metody deri- 
nimas gali būti įvairus. IS ds | 

Kiekviena pažintis "gavimas imti “abitu empirintai arba read TA- 


cijonaliniai. Pirmu keliu gaunamą pažinimo medžiaga; antru - ' pažini- 
mo lytys. Pažinimo medžiaga yra atskiri dalykai, o pažinimo lytys yr: 
tai, kas tuos dalykus jungia. Ir medžiaga ir lytys galima tei kti te- 
tiniu ir rasti heuristinius metodus. Iš čia gauname 4 metodus: 

1) kai mokiniui yra suteikiama Je medžiaga 27 lyt is auname lyties 
bei medžiagos teikiamąjį arba -tetinį. metodą; pavyzdžiui, toks meto- 
das bus pavartotas tada, kai mokytojas patieks mokslo davinių ir pats 
isves taisyklę; 2) kai mokiniui yra „sųteikiamą medžiaga, o jis pats 
zanda pažinimo lytį, gauname medžiagos teikiamąjį, o lyties randamą- 


- 121 ~- 

jį metodą, pavyzdžiui, kai duodama mokiniui kuris nors mokslo pažin.- 
Šių ir reikalaujama rasti taisyklę; 3) kai mokinys randa medžiagą, 

o mokytojas suteikia taisyklę, gauname medžiagos randamąjį, o lyties 
„teikiamąjį metodą, pavyzdžiui, kai iš mokinio reikalaujama savo pa- 
vyzūžiais arba daviniais paremti kurią nors taisyklę; 4) jei pats“ 
mokinys randa medžiagą ir lytį, turime medžiagos randamąjį arheuris- 
zinj metodą, pavyzdžiui, tai įvyksta tada, kai mokinys randa ir me- 
„žiagą ir taisyklę, o mokytojui visas darbas belieka kreipti į tiks- 
14, tai atsitinka, kai mokinys turi parašyti rašto čarbą be duotos 
temos ir medžiagos. | i | 

Taigi tetinis ir heuristinis mokomasis metodas galima įvairiai 
derinti ir šis jų derinimas dargi yra mokymo darbe privalomas. Vien 
tik pasyvus mokymas, kuris naudojasi vien tik tetiniu metodu, pada- 
ro mokinį nenormaliai receptyvų, gi tuo aktyvus mokymas, kuris naudo- 
jasi vien heuristiniu metodu, aktyviai mokinio dvasiai mažai sutei- 
kia materialinių pažinčių. Pirma pakraipa ėjo tradicinė mokykla, o 
antrąja nuėjo jos antitezė darbo mokykla. Darbo mokykla kaip tik ir 
ieško pritaikymo heuristiniam metodui. Tačiau pasitaiko, kad darbo 
ckyklos reiškėjas taip toli nueina ir tiek daug reikalauja mokinių 
la:svės, kad nebelieka nieko veikti mokytojui. Mokinys neįpratęs ei 
ti metodingu keliu, nepasižymi savo darbo ekonomija bei reikalingu 
tikslumu. Taigi vienas tik heuristinis metodas lavirime negali būti 
taikomas, panašiai kaip sakyta apie išvystomąją pareigą, kuri viena 
negali lavinimo padaryti pilnu. Bet jei yra vietos pertiekiamąjai 
pareigai darbe, turi būti vietos ir tetiniam metodui. Tetinis ir ` 
heuristinis metodas turi tinkamai sutarti, kaip turi tinkamai sutar- 
*i pertiekiamoji ir išvystomoji pareiga. Ir jiems tinka dargi tas 
vats šių pareigų santykiavimo principas - privalu trumpiausiu laiku 
pasiekti maksimum išlavinimo pertiekiant minimum Žinių. 4 
Aptarus tetinį ir heuristinį metodą gali dar kilti klausimas 

apie metodo vertingumą protinimo darbe apskritai; čia pasirodo, kad 
netinka nei per mažas nei per didelis juo pasitikėjimas. Perdidelis 
pasitikėjimas metodu neleidžia auklėtojui reikštis kuriamąja ini- 
ciatyva, o gi permažas pasitikėjimas metodų auklėjimo darbe auklėto- 
ją padaro priklausomą nuo pripuolamy veikinių. Ugdymas, apskritai, 
jau yra tam tikras menas, kuris šali.. praktinio patyrimo reikalauja 
turėti ir teoretinio nusimanymo. Abu kartu didina faktinį sugebėji- 
mą. Praktiško patyrimo įgyjama praktika, o gi nusimanymo momentą 
2ip tik stiprina metodo žinojimas. Taigi, pedagoginė sistema yra 
ta, kuri patiekusi ir metodus yra ne slopintoja auklėtojo inicijaty- 
"vos, kuri reikalauja ugdomosios kūrybos darbui, bet yra gera drau- 
sė. Apskritai, konservatyvūs pedantai perdaug metodu pasitiki, 0 
drąsūs aktyvistai - permažai jį įvertina, permažai mąsto, ogi ant- 


rieji perdaug. Žodžiu, abi priešginybės pareina nuo minties nesaiku- 
O. ; i 


1525 


2. „Mokymo lytys: lytys: a) že ele (rodomoji bei vaizduojamoji), 
b) samprotaujamoji rotaujamoji (aiškinamosi bei išvystomoji) ir c) veikdomoji 
(teoriškoji bei praktiškoji). Vykdomosios protinimo priemonės be mo- 
kymo metodų svarsto dar mokymo lytis ir mokymo būdus. Tačiau kai kas 
tarp mokymo lyčių ir būdų neranda skirtumų ir, pavyzdžiui, Žalia tri- 
jų mokymo lyčių - ly aks Alė samprotaujamosios ix veikdomosios - 
deda dar dėstymą, klausinėjimą. Tačiau klausinėjimas ir vailinama- 
sis mokymas nėra tas pat: vaidinemasis mokslas įvyksta pagal psicho-- 
loginius mokymo dėsnius, o gi Klausinėjimas tėra mokymo būdas, turį: 
i21kalo su mokymo technika. Taigi, mokymo lytis yra Wygiomoji proti- 
nimo priemonė, pritaikinta vienam kuriam psichologiniam mokymosi 
šo AN mokymo būdas yra ugdomoji protinimo priemonė, pritaikint- 
okymo technikai ir nesurišta su jokiu atskiru mokymo tarpsniu. 
Kadangi mokymo lytis yra vykdomoji protinimo priemonė, pritaikin- 
ta vienam kuriam psichologiniam mokymosi. tarpsniui, tai pagal tris 
pagrindinius mokymo tarpsnius susidaro tr ios mokjmo lytys: 2) vaiz- 
dinamoji, kuri apima jusiių bel RE patyzimą O liečia juslini 
patyrimą - i8virsines jveles = yra rodowoji ds kas liečia juslinį 


vatyrimą - išvidines ¿ausles, yra vaisūucjamoji - ji atatinke nomi- 
nalinį žodžio išvystymą: c) išvystomoji =- atitinka realinį čejyko iš- 
vystymą: abi.kartu liečia vieną mokymosi. tarosni - supratimą ir 


V ti demo t P das 
a) vailzduojasej+ - atalinka veikalų. pzitaikyas. 


Vaizdinamoji molymo lytis apima rodomąją ir vaizduojamąją, turi 
reikalo su tuo, kas statoma SS jusles ir jausles ir kas turi tam 
tikros lyties vaizdą. Vaizdai yra tai, xas prataria į jusles bei 
jausles. Jis (vaizdas) turi ryšio su vaizdumu arba to dalyko ypatybe, 
dėl kurios jis tinka yaizdėjimui, yra kė vatiriamas juslėmis bei 


jauslémis. Taigi 


vaizdais ir apimantį jauslinį bei juslinį Ss tarnauja gren- 
isiamuoju mokymo pradų. Jos svarbumas čia pareina nuo to, kad ji 


srenčžia pamatus kiekvienam pažinimui, jo išdava - vaidinius. Kuo 


vaicčinamoji mokymo lytis, kaip turinti reikalo sv 


ryškesnis bus vaizdas, tuo gyvesnis bus vaidinys ir tuo aiškesnė bus 
pati sąvoka, vaidiniu besirem:iarti. Todėl vaičinamasis mokymas turi. 
siexti maximum veizdumo, o gi vaidinamosios mokymo lyties vyriausias 
tikslas yra suteikti moxiniui geros koncepcijos. 

Pats vaizdumo principas buvo suprastas vėlai. Pirmiau mokyme 
viešpatavo tik knygos ir žodi3, ir tai buvo laikoma vienintéle moky- 
mo priemone. Tačiau, kada atizrejyta dėmesio į juslių veiklus, moky- 


uo priderama vieta da užim!i ir vaizdavimo priemonės. Cia kelią 


kj 
$ 
o 
Os 
4t 


vra praskyne filantrovaz (Rorse¡2u) savo naturalistinėmis pažiūromis. 
Dabar vaizdumo -principas ysa ¿27 vertinamas 11 oi ag kad mo- 


kymo darbai būtų statcui, kiesek galima, į tiesioginį sąryšį su vaiz- 


dumu, Vaizdumas yra siekıizmss įsilto arva jo atvaizūo parodymu, aki- 


- 123 - | | | 

vaizūžiu veiksmo apdirbimu, Visa tai rodomosios mokymo lyties priero 
nės, kuriomis tenka pamokoje naudotis. Jei mokiniui yra kas kslbama, 
turi būti tai ir demonstruojama, būtent, rodoma aptariamus daiktus, 
nes juo labiau mokinys kurį Žo kų pavartoja, t.y. juo daugiau jus- 

lių gauna kurį daiktą patirti, juo vaidinys, būna ryškesnis ir savoka ` 
aiškesnė. dl 

Toliau vyksmo demonstravimas vaidinį dar sustiprina, o alyvaiz- 

dus veiksmo perdirbimas suteikia mokiniui sugebėjimą ta veikonma pa- 
„kartoti, nes mokinių sugebėjimas prasideda nuo pamėgdžiojimo. Taigi, 
veiksmus reikia perdirbinėti mokinio akyvaizdoje: žodį tarti, gaičą 
dainuoti, ženklą rašyti Ly panašiai. Tada, kai negalima mokiniui de- 
monstruoti daiktų, šituos daiktus gali pavaduoti jo atvaizdai ir pa- 
veikslai. Taigi, daiktų atvaizdai, dailieji paveikslai ir t.t. kas. 
vaizduoja daiktus arba net gyvenimo scenas, yra vaizdaus mokymo prie- 
monės. Atvaizduotas dalykas, tiesa, negali pratarti 1 tiek juslių, 
"iek prataria gyvas daiktas, bet užtat jis turi dar kitokių pliusų:. 
/ailusis paveikslas gali pratarti į jausmus ; O judamieji. dalykai gal: 
a4raizduoti gyvenimo scenas geriau kaip realybėje ir iškelti kai ku- 
rias idėjas, pavyzdžiui, teisingumo, meilės ir panašiai. Taigi, pa- 
veikslai ir gali parodyti tai, ko akimis negalima matyti gyvenime. 

„ia gyvename dvasinio turinio įvaizdavimą, arba vaizcuro principo pri- 
taikymą abstrakcijoms, kas tenkina žmogaus, psichikos reikalavimą kiėk- 
vienai sąvokai turėti vaidinį, kuris, jei nekils iš vaizdo,. tei. bent 
iš paties žodžio. Tad dvasinio turinio įvaizdavimas siekia dvasines 
ilėjas pakeisti patiriamų vaizdu, panašiai, kaip. menas dvasines idė- 
B realizuoja konkretiniame vaizde - kūrinyje. 

Dvasinio turinio įvaizdavimas yra vaizdavimas plačia prasme,nes 

¡is stengiasi sukelti ryškių įspūdžių ir vaizdų išvidinėse jeuslése. 
Vaizdavimas siaura prasme turi tikslo sukelti aiškių ir ryškią įspū- 
4žių išviršinėse juslėse. Vaizduojamoji mokymo lytis atatinka vaizda- 
vimui siaura prasme; o vaidinamoji mokymo lytis stengiasi mokinio 
vaizduotėje sukelti tokių ryškių vaizdų, kurie arti stovėtų prie pa- 
tiriamų realių daiktų. Todėl šalia įsivaizdavimo mokytojas dar turi 
dalyką gyvai nupasakoti. Ir čia atsiranda žodinis vaizdavimas. 

Žodinis vaizdavimas mokiniui reikalingas tada, kai negalima pa- 
sinaudoti nei daiktu nei jo atvaizdu. Čia gyvu žodžiu stengiamasi 
„p apsakyti daiktas, kad žodžiai mokinio vaizduotėje sukeltų pasa- 

.„ojamo daikto planą ir konkretų (daikto) vaizdą. Todėl žodžiais vai“ 
Javimas ir bus atsiekes tada savo tikslą, kai iš patiektų mokytojo 
'aikto bruožų mokinys galės susidaryti nusakytojo daizto vaizdą. Ta- 
‘iau žodinis vaizdavimas pirmiausia turi skaitytis su mokinių amžiui. 
savyzdžiui, visai jauno amžiaus mok“niui pasakojani Kurį dalyką,rei- 
kia bent bendriausiais bruožais pab:ėžti jį lentoje ar pačaryti jo 

«lelj. Daikto atmatavimas lentoje :12deda darbo išviršinėms juslėms 


+ 124 ši 
¿no pačiu lengvindamas išvidinį juslių darbą,. kurį užkrauna aprašy- 
mas. Tik mokiniui bręstant, galima yra ia a 
biau nukelti į išvidines jusles. ¡ : at 
Šalia aprašymo, kuris yra vaizduojamas žodinio aprašymo, yra. 
dar vyksmo, padėties ir vyksmo nusakymas. Vyksmo nusalymas. yra moki-- 
niams lengviausiai suprantamas, nes jame yra genetinės eigos, .-tačiav 
ir Čia yra patariami braižymai lentoje. Nusakymas padėties, kaip ir 
aprašymas turi tikslą daugiau nusakyti daiktus iš realių moksly,nors 
taip pat tinka ir jausmų sužadinimui ir dvasios pakėlimui. Aprašymas 
ir nusakymas gali būti geri ne tik lavinimui, bet ir auklėjimui. 
Trečia priemonė yra pasakojimas, kuris turi tikslą objektyvi- 
nius įvykius nusakyti. Jis tinka istorijai, religijai, visuomeninis 
mokslams ir kt. Geras pasakojimas sužadina susidomėjimą dėstomuoju: 
dalyku, pagauna mokinių dėmesį, pažadina vaizduotę, lengvai jsminge. 
į atmintį, taigi mokyme jis turi ddelės reikšmės. Vienas „pedagogas 
yra net pasakęs, kad mokytojas yra "tiek vertas, kiek jis“ 'moka papa- 
sakoti. Wilmannas papasakojimą laiko vienu iš „svarbiausių "moky mo 'pra- 
dy. Iš tikro, papasakojimas kartais esti sekmingesnis, kaip paklau- 
sai, nes pastarieji dažnai išblaško mokinių dėmesį, suskąldo pamo- 
Los nuotaiką. Tačiau papašakojimas tėra, tada. geras ir. sekmingas,kai 
iis. yra pergyvenamas "tiek iš auklėtojos. tiek iš auklėtinio. pusės; i 
tai yra viena iš svarbiausių papasa akojimo savybių, kuri pareina nuo 
vapasakojimo medžiagos sutvarkymo. Kai dingsta visumos įspūdis, kai“ 
papasakojimas nėra gerai sukoncentruotas; išblaškytas, tada cingsta' 
ir papasakojimo vertybé ir jo išvados. Taigi, papasakojimaš neturi: ` 
būti skaldomas, kokių nors pašalinių įtempimų, bereikalingų paciški 


nimų ir kt., bet jame turi būti išvidinis vedamosios idėjos pergyve- 
nimas viso papasakojimo dalyse, nuo ko pareina ir jo sėkmingumas.Pa- 


galiau pati papasako jimo išvada turi savaime išplauLii iš papasako- | 
jimo ir neturi būti tarsi moralas. Ypač šitokios išvados neturi čar- 
syèl vatios papasakojimo visumos. Svarbiausia yra tai, kai vapasako- 
“mas auklėtinio pergyvenimas pats įteigia išvadą. Patys mokiniai 
taip pat gali pasakoti. Tai tūri reikšmės jų iškalbai, o taip pat 
tarnauja kalbos aparato lavinimui bei pasiruošimui į dailiąją kūryc“. 
Papasakojimas lavina jų estetinj skonį ir duoda progos įveikti kal- 
bos aparato trūkumą. š | 
Su papasakojimo apžvalga MAS, ir vaizdinamosios mokymo 1ly- 
ties apžvalga. Kaip matėme, vaisiinamoji mokymo lytis susideda iš 
rodomosios ir vaizduojamosios. Kodomoji veikia per išviršines jus- 
les, su Žođinio vaizgavimo pagalba. Dabar reikia pažiūrėti toji mo- 
ymo lytis, kuri priklauso supratimui, ogi supratimas vykdomas iš 
vienos pusės aiškinimų (nominalinis žodžio supratimas), iš x3i3508 pus 
sės išvys+omu (realinis dalyko supratimas). Pagal tai susidaro aiš- . 


- 125 - 
kinamoji bei išvystomoji mokymo lytis. 
SAMPROTAUJAMOJI-IŠVYSTOMOJI BEI AIŠKINAMOJI. MOKYMO LYTIS. Ji 
atatinka realų daikto supratimą. Ši lytis reikia skirti nuo išvysto- 
: osios pareigos. Išvystomoji mokymo lytis atlieka mokymo pareigą,dėl 
to ji imama čia objektyviniu atžvilgiu. Išvystomoji pareiga gali bū- 
ti atliekama bet kurio mokymo lytimi. Išvystomoji yra mokymo lytis, 


kurios pagalba mokytojas išvysto mokiniams mokomąjį turinį tikslu pra 
vesti juos savo mintimi eiti logiška išvystymo eiga. Išvystomajai mo- 


kymo lyčiai pradedamuojų „punktu gali eiti ir empirinė ir racijonali- 
nė medžiaga. Pirmuoju atveju mokomasis. turinys yva vystomas mokiniams 
empiriniai, nes tos ypatybės yra ši medžiaga, antruoju atveju moko- 
mosios medžiagos turinys vystoma protavimo keliu. Naujos pažintys 
šiuo atveju sudaromos iš ankstyvesniųjų, pavyzdžiui, algebroje. Abe- 
jais atvejais reikia kelti loginis minčių priklausomumo santykis. Ič- 
V ystomoji medžiaga turi „būti logiško apžvelgiamumo ir nuosekliai aiš 
i kėti savo išvystomąja mintimi ,. nes. juo didesnis bus logiškos medZia-- 
“gos apžve 1giamuma s ir juo nuosekliau.prasikiš išvystomoji mintis;,tus 
"didesnis bus sékmingumas. Galutinas išvadas reikia. suimti.j tam tik- 
ras formules, nes jos turi sudaryti spasisavinimo pažiūras. Išvysty- 
mas turi eiti pasigaudamas indukcijos, suskirstymo, i išrodinėjimo. Dėl 
aiškinamosios mokymo lyties tai, kad. kiekvienas mokymas yra plačia 
prasme suprantamas aiškinimas, Siaura prasme aiškinimu vadinama toji 
„ckymo lytis, kuri. turi tikslų. žodžio arba atskiro teksto aiškinimą 
:okymo tikslais. Ši aiškinamoji mokymo lytis graikų kalba vadinama 
egzegeze, lotynų - interpretatio. Bet .didaktinė egzegezė reikia skir- 
ti nuo teologinės egzegezės, kuri yra aukštesnis Šv.Rašto aiškinimas, 
Didaktinė egzegezė pagrindu turi Žodį arba tekstą ir stengiasi su- 


prasti juose glūdinčias mintis. Šios mintys susekamos formaliniu žo- 
džio aiškinimu ir materialiniu daikto aiškinimu. Ir vienu ir kitu at- 
veju svarbu išlaikyti organingas sąryšis atskirų paaiškinimų, kurie 
turi reikšmės su visa visuma. Atskiri aiškinimai turi kelti visumos 
supratimą. Pats teksto skaitymas turi būti lėtas ir atvirkščiai. Be- 
to, aiškinimai yra paruošiamieji, kurie ruošia supratimus ir atbai- 
giamieji, kuriais sudaroma galutinis įspūdis daromos išvados. 
VEIKDOMOJI MOKYMO LYTIS. Veikdamoji mokymo lytis atatinka ta 
psichologinio pasisavinimo tarpsnį, kuris yra. vadinamas pritaikymu. 
Veikdymas ir pritaikymas točėl turi čia artimo ryšio, kad veikdyii 
yra daryti, kad kas veiktų, o gi veiksmas yra ne kas kitas, kaip. 
pritaikymas darbe jos įgytų pažinčių. Taigi, VEIKDOMOJI YRA MOKYMO 
LYTIS, KURIOS PAGALBA NOKYTO/AS STENGIASI PARAGINTI MOKINĮ SAVARAN- 
KISKAI DIRBTI. Pirmas šio da:bo laipsnis yra įgytų pažinčių pritai- 
kymas naujiems atsitikimams. Iš tikro, tala tik įgytos pažintys tu- 
ri reikšmės, kai yra žinoma jų prasmė arba, kitaip sakant, kai yra 
okoma jas pavartoti savo reikalams. Taigi, mokiniai reikia vesti 


11-12 

nuo supratimo prie pritaikymo, nes, einant šia pakraipa, mokomasi 
įgytos pažintys naudoti naujais, „atsitikimais;.. Kas atogrąžos keliu 
rilina vėl-- -supratimą. "Tuo būdu tarp gyvenimo ir mokslo yra statomas 
tiltas: mokslas suteikia pažinčių, kurios naudojamos savaimingai kū- 
rybai. Pirmuoju atveju, kada. mokiniams yra teikiama pažinčių mokyto- 
jas yra regimai aktyvus, o mokiniai pasyvūs; antruoju atveju, kada 
mokiniai veikdami, mokytojas. yra regimai pasyvus, o gi mokiniai ak- 
tyvūs. Antruoju atveju svarbus yra mokytojo aktyvumas, kuris turi 
reikštis veikdomaisiais įkvėpimais, autoritetu, vedamaisiais paklau- 
simais, patarimais, įteigimais if, t Le ; j 

Pati véikdomoji' mokymo lytis "specialiai atatinka darbo princi- 
pui. Darbo principas kelia savarankiškąjį mokinių veikimą, o gi: veik- 
domoji poyne lytis, „šį REENER kaip tik ir turi Asia Iš PSAS 
žadinti. 


VEIKDOMOSIOS MOKYMO LYTIES SĄLYGOS, Mokymas tik tada gali būti 


veiklus iT produktingas, kai mokiniai: savaimingai domisi dėstomuoju 
dalyku dėl jo tiesioginio jaomamo. Tada tiesioginis dalyko įdonimas 
= ir savaimingas domėjimasis yra dvi pirmutinės sąlygos veikdomąjai 
mokymo lyčiai. Iš tikro, BA fiis įdomumas yra pagrindų savaimin- 
gam doméjimuisi, o savaimingaė : péjimasis palengvina veikimą aoa 
prie jo skatina. Trečia g ly 8h - didžiausias vaizdumas. Mat vaidinia“. 
turi judinamosios galios: juo ryškesnis vaidinys, tuo daugiau mus pc- 
judina veiksmui. Be to, vaizdumas yra tiesioginiame santykyje su do- 
mejimasi s LATA E me L L AE 
"aruogimas sunormuoja savarankiškąjį veiklumą, kreipdamas į tikslą 
ir daro patį darbą sekmingu. Penktoji sąlyga - pažangus nuoseklumas 
darbo uždaviniuose, būtent, darbas privalo būti taip vedamas, kad 
virmutinės priemonės būtų sekamomis priegaidomis. Šešta sąlyga - ku- 
riamosios iniciatyvos žadinimas. Jei mokiniai neturės kuriamosios 
iniciatyvos, jei tekartos tik tai, ką kiti yra darę, tuo tarpu juos 
reikia pratinti kurti, kadangi šitoks jų pratinimas arba kuriamosios 
iniciatyvos išvystymas yra kaip tik ta grandis, kuri turi jungti mo- 
kyklą su gyvenimų. 
Apžvelgiant dabar visas mokymo iš iš karto, matoma, kad em- 
piriniui psichologinio protavimo tarpsniui atitinka vaičinamoji mo- 
kymo lytis, kuri yra rodomoji ir vaizdinamoji ir kuri mokyme taiko 
vaizdumo principą, racionaliniam tarpsniui atatinka aiškinamoji ir 
išvystomoji mokymo lytis, kuri išvysto pažintis, techniniam tarps-- 
niui atatinka veikdomoji mokymo lytis, kuri nuosekliai išeidama iš 
pritaikymo ribų, veda prie laisvos kūrybos. Mokyme visos šios trys“ 
lytys gali būti tinkamai derinamos, tačiau sąryšyje su ta ar kita: 
mokomąja medžiaga gali kuri nors viena iš jų labiau jsiyyrauti, pa- 
vyzdžiui, realijas dėstant, kuriose. vyrauja patirtinis protinimo el» 
entas, vyrauja taip pat ir vaidinamoji mokymo lytic; idealiniuose 


- 127 - 
dalykuose, kur vyrauja protinis elementas, ima viršų aiškinamoji ir 
išvystomoji mokymo. lytis. Tačiau vienos kurios mokymo lyties prasix' 
šimas dar nereiškia jos viešpatavimo. Vienos kurios nors "mokymo ly- 
ties įsiviešpatavimas yra ne kas kita, kaip vienašališkumas, nuo ku- 
rio nebuvo ir nėra laisvos pedagoginės sistemos arba“ atskirų laiko- 
tarpių. Pavyzdžiui, kai XVIII Simtm. iškilo vaizdumo principas, tai 
tada manyta, kad vaizdinamoji mokymo lytis yra pati svarbiausia. Ta- 
*iau lengva įspėti, kad veimiinamoji mokymo. lytis, patiekdama žmogaus 
psichologijai konkretinių davinių, labiausiai lavina jusles, kas ta- 
čiau lavinime, apskritai, nėra sau tikslas, nes jei taip būtų, tai 
gyvuliai reiktų laikyti labiau išlavintais kaip žmonės, kadangi jų 
juslinis pažinimas yra tobulesnis. Bet taip nėra. Vaiziinamoji mokymo 
lytis yra tik pradedamoji genetiniu atžvilgiu mokymo lytis. Kita klai- 
„dinga nuomonė buvo viduramžyje, kai sąryšyje su filozofinių mokslų- 
pažanga labiausiai buvo proteguota aiškinamoji ir išvystomoji mokymo 
lytis, atmetant visai vaidinimą tei veikdymą. Trečioji nuomonė reiš- 
' kiasi mūsų laikais, kai veikdomoji mokymo lytis darbo mokykloje įgau- 
na vis daugiau ir daugiau pretenzijų. Šia pakraipa eina amerikoniš- 
kas intividualizmas.. Per didelis „Amerikoj einąs lenktyniavimas 18: 
vienos pusės: „reikalauja asmens veiklumo, o iš kitos pusės - nenuils- 
tamos „gamybos. . Šie du dalykai simptomingai riša darbo mokyklą su ame- 
rikoniškuoju aktyvumu. Taigi, veikdomosios mokymo lyties įsiviešpato 
vimas mokykloje veda prie kraštutinio aktyvizmo, prieš kurį galime 
tikėtis; kils ne kas kita, kaip kraštūtinis pasyvizmas. Linkimas į 
"sią-pusę jau pradeda reikštis visokiais okultizmais, susidomėjimu 
Budha, teozofinėmis pažiūromis į gyvenimą ir panašiai. Tikrai, peda- 
gogika perennis atremta į filozofiją. perennis išlaiko pusiausvyrą 
tarp atskirų mokymo lyčių. Visos jos čia turi savo reikšmės: vaidinamo- 
ji mokymo lytis lavina jusles bei jausles, aiškinamoji patiekia arba 
teksto egzegezę, išvystomoji išvysto protines galias, veikđormoji ve- 
da į hori ir savaimingą kūrybą. Ha 
Mokymo būdai: a) tiesioginiai: aa) nuotakusis dėstymas, ab) 
A kia ac) atskiri paaiškinimai; b) netiesioginis: ba) +yli- 
masis mokymas, bb) namų darbai, bc) kontroliavimas, 
MOKYMO BŪDAS, kaip jau anksčiau sakyta, YRA VYKDOLOJI PRIEMONE 
PRIKLAUSANTI MOKYMO.TECHNIKAI IR N3TURINTI RYŠIO SU PSICHOLOGINIO PA- 
SISAVINIMO TARPSNIAIS. Jei mokymo (Lytis turi santykio su minėtais 
tarpsniais, tai mokymo būdas jo visai neturi, Mokymo būdas yra mokymo 
vriemoné, kuri išeina- aikštėn, kai» išorinė darbo apraiška. Mokymo 


L.lai yra netiesioginiai ir“ Er tiesioziniai. Tiesióginis mokymo būdas 


„ra nuotakusis dėstymas, atskiri paaiškinimai ir Kl eusinėjimas,nėtie; 


ORTA mokymo būdais yra tylusis dėst ymas, klasės ir namų rašto 
'arbai ir kontroliavimas. 


a) TIESIOGINIAI MOKYMO BÜDAI. Tiesioginiai mokymo būdai yra vadi- 


- 128 - 
ENS qe yra regimai 1 elena T jis tiesioginiai moko Ke bū- 
dais. 


aa) NUOTAKUSIS DESTYMAS yra tasai mokymo búdas, be kurio a: 
SA „joks CA sutvarkytas tiek lok naminis, 3 tiek S inte- 


r FORA 


daugiau "actas jo ddetydo. Pastarosioms, kurios reikalauja ži 
nuotakiojo dėstymo, yra aiškinamojiir išvystomoji mokymo lytis, ka- 
dangi šiomis mokymo lytimis yra suteikiamos auklėtiniui moralinės: 
pažintys. Taip pat nuotakaus dėstymo reikalauja daugiau ar mažiau 
ir atskiri mokomieji dalykai. Ir taip ilgesnio nuotakaus dėstymo rei- 
kalauja religija, istorija, geografija. Nuotakaus dėstymo ilgumas 
bei gausumas pareina dar ir nuo mokinių amžiaus bei jų: pasiruošimo. 
Jaunesniojo amžiaus mokiniams nuotakusis dėstymas negali būti ilgas; 
be to, jis privalu protarpiais maišyti su kitais mokymo būdais. Taip 
pat nuotakusis dėstymas suponuoja, kad mokiniai yra pasirengę klau- 
"syti, jei jų pasiruošimas yra menkesnis, tada tenka daugiau aiškinti 
"ir tuo pačiu nuotakusis dėstymas savaime pailgėja. „El 

Kokiose aplinkybėse nuotakusis dėstymas privalo būti vartoja- 
mas mokyme ir kokios yra jo dėstymo savybės? Nuotakusis dėstymas yra 
viena priemonė iš pažinčių teikimo, nors jis pildo -išvystomosios pa- 
reigos fikciją, kai verčia mokinį protiniai dirbti. Tačiau visai na-- 
turaliai randa vietos ir ten, kur privalu mokiniams perteikti pažin- 
čių, kurių patys mokiniai negali įsigyti jokiu kitu būdu. Nuotakusis 
dėstymas privalomas dar ir tiems dalykams, kuriais mokiniai yra veik 
domi, pavyzdžiui, mokiniai gali mažai domėtis priešistoriniais 1lai- 
kais, tuo tarpu, kai jų pažinimas gali būti kuriuo atžvilgiu reika- 
lingas. Nuotakusis dėstymas kartais reikalingas ir tada, kai kiti bt- 
dai reikalauja pastangų ir laiko, kad mokiniai pasisavinty tam tik- 
ras žinias. Šitai turi atsiminti ypač darbo mokykla, kuri sunaudoja 
daug laiko, kaip šitos tiesos mokiniams galima labai lengvai ir grei- 
tai paduoti nuotakiu dėstymu. Toliau, nuotakus dėstymas yra neišven- 
giamas, kai reikia perteikti gerai sutvarkytą tam tikro dalyko pažin- 
čių visumą arba kai reikia suimti. heuristiniu būdu rastos žinios. Pa- 
saliau, nuotakusis dėstymas yra nepamainomas, kai reikia mokiniuose 
sužadinti gilesnius jausmus, emocijas, reikalingas auklėjimui. lavini- 
iui ar panašiai. i 

Nuotakaus « dėstymo pagrindinėmis savybėmis yra tai, kad: 1) jis 


turi taikytis aplinkybėms, 2) ba. neišvengiamas ir 3) būti teisin- 
gas. Turinio atžvilgiu mEn op "dėstymas turi būti gerai sutvarky- 
tas į vieningą visumą, apžvelgiames, vaizdus ir lengvai suprantamas, 


tuo atžvilgiu - gyvas, bet neskubus. Gyvumas pareina nuo balso mainy- 
10, gestikuliacijos, balso įtampos, mimikos ir panašiai. Be to, nuo- 


Men M - 129 - 

takusis dėstymas neturi būti per ilgas. Jis turi atsižiūrėti 
ir į mokomąją medžiagą. Mokomosios medžiagos atžvilgiu jis 1 
tęstis ilgiau kaip tiek, kiek reikia laiko šitai i is 
Prie nuotakaus dėstymo mokytojas turi specialiai ruoštis, kad nereik- 
tų jam rūpintis turiniu, ir savo dėmesį galėtų kreipti į savo kalbą, 
rūpintis vaizdumu, dėstomojo dalyko įtaiga ir kitcnis pamokos apliAky- 
bémis. Nuotakiai dalyką išdėsčius, gera yra išdava, patikrinti pa-- 
klausais. Kai mokiniai žino, kad jie bus kleusinéjami tuomet jie ge- 
riau domisi, | 

ab) KLAUSINEJIMAS. Klausinėjimas yra visa paklausų eilė. Reikia 


dy amžių 
egali 


susidomėti paklausų esme, jų rūšimis, pedagoginėmis savybėmis, varto- 
jimo sąlygomis. 

Paklausas yra nepilnas spresmas sakinyje. Kaip žinome iš logi- 
kos, kiekvienas spręsmas galima išreikšti arba paskelbti sakinių, bet 
de kiekvienas sakinys skelbia spręsmą. Taigi; :paklausas gramatikos 
„tžvilgiu yra pilnas sakinys, o logikos atžvilgiu jis YE nepabaig- 
tas „spręsmas. Jam. „trūksta pamato arba jų. aptarimo... Atsakymas: -į-pa- 
klausą šitą trūkumą kaip tik ir papildo. Jis atsako į neužbaigią 

spręsmą, paskelbtą klausomuoju, sakiniu. Šitoks « spręsmo užbaigimas anos 
¿apildymas nuo „trūkumų surastąją tiesą verčia mokinius aktyviai dirib- 
ti. Taigi, paklausai pradeda rasūinti' naujas. pažintis, Pirmuo ¿ji at 
žvilgiu paklausai yra TVEDAMIRJI, statomi. Prieš pamoką; LYDIMIEJI, 


kurie lydi pamokos eigą ir SIEBIMIEJZ: naudojami pamokos gale. Įveda- 
mie ji paklausai, a) žadina mokiniuose' susidomėjimą ir ruošia prie nau- 
ios pamokos, b), suteikia orieniacijos,:kaip-senos pažintys gali būti 
suderintos su naujomis. ILydimieji paklausai: 1)'/kreipia mokinių dėme- 
3i 4 dėstomąjį. objektą. ir 2) į pati'dárbg. Pirmieji paklausai yra 
nagrinéjamieji, nes. verčia mokinius. dalyką nagrinėti , Oo antrieji yra 
išvystomieji, nes iš atskirų pastatymų išveda'višumą, taisyklę, dėsnį 
Ir panašiai. Jie sudaro pačią svarbiausią paklausų rūšį, nes verčia 
mokinius dirbti, rasdina naujas pažintis. Pegaliau atbaigiamieji pa- 
klausai yra vartojami tada, kai déstomasis dalykas jau pabaigtas dės- 
tyti ir reikia patikrinti ar motiniai dėstymą suprato ir kaip supre- 
to. Šitie paklausai stiprina, perteiktos žinios gilume, jų supre tima, 
taiko juos naujiems atsitikimams. Kai šitie yeklausai yra daromi sa- 


“y 8y je su kurio nors kurso daly o pabaiga žr yra labiau iš šplešiami, 
emuname jau egzaminą. i j 
Anizų atžvilisiu. pellausst 2 esti > ir vėdamieji. Indi- 
AS MA 
ferentús paklausai. klaisiamasis asmuo negauna 


-urodymy, kaip eiti. prie 2tsaky no, gi 'vėdsnie ji pakläusai lyg ir pe- 
tys veda prie atsąkym Aiko Piro paklausai turi heviistinés reikšmės, 


o antrieji vartotini bik tada, kai mokinys neimanė atsakinėti. Dar 
kitu atžvilgių paklausai yra avtariamieji ir sprendžiamieji. Aptaria- 


- 130 -= 
nesis paklausas reikalaująs daugiau ar mažiau tikslaus. aptarimo ku- 
riam dalykui. Sprendžiamasis paklausas reikalauja išspręsti klausimą 
teigiamuoju ar neigiamuoju veiksmažodžiu: taip ne. Aptariamieji pa- 
klausai yra indiferentūs ir paprastai pradedami "koks", gi sprendžia- 
mieji yra vedamieji ir pradedami Z2odeliu ta Pedagoginés: paklausų 
savybės galima skirti jų turinio ir lytiės atžvilgiu. Turinio at- 


žvilgiu paklausąi turi būti 1) objektyviniai titri, 2) reikalauti 


vieno atsakymo ir 3) būti lengvai įmanomi mokiniams. Neobjektyvūs 
paklausai kartais gali būti daromi tik norint sužinoti mokinių orien- 


tavimosi, kaip paklausiant "ar bitė yra medis?". Tačiau jie negalima 
leisti vartoti, kaipo teisingi paklausai, Toliau paklausai turi rei- 
kalauti vieno atsakymo, kad mokinys neturėtų svyruoti tarp kelių gt- 
sakymų; platūs paklausai tėra leidžiami tik tada, kai norima išgauti 
iš mokinio dalyko papasakojimas. Pagaliau paklausai turi būti leng- 

vai įmanomi tuo atžvilgiu, kad neturėtų savyje ka sąvokų , ne- 
vūtų4 persunkūs suprasti bei atsakyti. 2 EN 


JIyties atžvilgiu paklausai turi. būti: 19“ "tsisyklingi anbos eb 
žvilgiu, 2) lengvai suformuluoti, 3) iani CESE Ji 


sąrangai. 
Jungiant abu atžvilgius matome, kad paklausai turi pasižyušti p 


objektyviniu, psichologiniu r kalbiniu taisyklingumu. Be to, atski- 
ri paklausai turi sudaryti vieną organizuotą sistemą - "klausinėjimą, 
nes kaip sakyta klausinėjimas ir yra paklausy . eilė. Čia dar prideda- 
ma, kad ji turi būti organizuota. i 
Pats klausinėjimas turi būti sutvarkytas, nuosekliai išdėstytas 
ir nuosekliai vedamas. Klausinėjimas bus tada gerai sutvarkytas, kai 
jis ves prie vieno tikslo, būtent, prie tam tikro mokomo jo dalyko iš- 


aiškinimo arba jo sąrangos išdėstymo. Klausinėjimas turi būti nuosek- 


liai išvystytas ta prasme, kad paklausai ir “atsakymai privalo būti 
taip derinami, kad su jų išvystymu išsivystytų ir pats dėstomasis đa- 
lykas; čia dar turi būti einama nuo lengvesnių prielaidų prie sunkes- 
nių. Pagaliau tik gyvas, vieningai vedamas, klausinėjimas galės ža- 
dinti mokinių susidomėjimą ir išvidinį jo veiklumą. 

Klausinėjimas gali turėti pakartojamosios, pritaikomosios ir 
iandamosios reikšmės. Pakartojemasis klausinėjimas gilina įsiminimą . 
bei dalyko supratimą; pritaikomasis žadina mokinių iniciatyvą, reika- 
isuja iš jų įgytas žinias naujiems a:sitikimams; randamasis padeda 
rasti naują tiesą. Išranđamasis klausinėjimas susideda iš vedamųjų 
vaklausy ir dažnai baigiasi nuotakingu dėstymu. Čia tinka taip pat 


4ilmanąo nusakytasis principas: nieko mokini r i ij A 
ys Ba 319 nusa sy p p ams nesakyti, ką jie pa 


'Sisavinti “ir nieko jiems neteikti, ką jie patys gali rasti. Tik tuo 


“vveju, kada pačių mokinių tiesos račimas SE BA perdaug laiko | 


mokytojas turi padėti tiesą rasti. Kei klausinėjimas yra vedamas kla- 
sėje, paklausai reikia statyti visai klasei. Po tam tikros apmastymo 


- 131 

atvangos dera iššaukti vienas kitas mokinys atsakymui pasakyti. Gera 
dar, kai rankų kėlimu ar kuo didžiausio mokinių skaičiaus išklausi- 
nėjimu tikrinama, koks jų skaičius atsekymus yra paruose. Kai dides-- 
nis mokinių skaičius yra klausinėjamas, tada mokiniai stengiasi la- 
tian dalykų domėtis, susimezga artimesni ryšiai taro mokytojo ir mo- 
vinių. Tačiau yra pedagogų, kurie mano kitaip ir sako, kad Klausinė- 
jimas mažai ką duoda. Šiaip būtų tada, jei klausinėjimas būtų tūš- 
čias - visa tesuponuotų atsakymus. Bet kada klausinėjimas yra indi- 
ferentišžkas ir yra derinamas su nuotakiuų åėstymu, jis kaip ir kiti 
mokymo būdai padeda rasdinti tiesos ir vystyti mokinių iniciatyvą. 
Juk mokinių iniciatyva dažniausiai ir reiškiasi paklausais, stato- 
mais mokytojui. Šitokie paklausai gali būti pamokos pradžioje arba 
jos pabaigoje ir mokytojui jie yra labai brangintini, nes leidžia 
spręsti apie mokinių orientaciją, jų supratimą mokomojo dalyko. Moky-- 
tojo atsakymas gali būti duotas tiesiai + paklausimą arba fali būti 
Lvystytas sekančioje pamokoje. 

Galima dar keletą, žodžių pasakyti apie "atsakymo savybes. Pir- 
miausiai reikalautina, kad atsakymai atatikty paklausą : up "būtų ne 
ner siauri nei ver platūs. Atsakymas turi būti tikras turinio at- 
žvilgiu ir taisyklingas žodinė išraiška ir išvystytas pilnu sakiniu. 
Kai atsakymai nepilni, ar trūksta ko kito, pedagogui privalu pirmiau- 
sia patikrinti pačiam save, ar jis nėra padaręs kokių Klaidų savo 
paklausime. Atsakymo platumas yra leidžiamas tada, kai norima iš 
"okinio išgauti papasakojimas..-- AA 


ac) ATSKIRI PAAIŠKINIMAI. Čia yra suprantami plačia prasme ir 
todel reikia juos skirti nuo aiškinamosios mokymo lyties. Sporadi- 


— 


niai arba atskiri paaiškinimai priklauso mokymo būdui, priesingam 


kaip tik nuotakiajam dėstymui kai aiškinamoji mokymo lytis gali reikš- 
tis ir nuotakiu dėstymu ir atskirais pasiškinimais. Atskiri paaiški- 


nimai netrunka ilgai ir pasitaiko taip papildydami juos, nes jų 
yra pasigaunama i a kur pirmųjų kb maža. 


gali būti daromi gs a n S eigoje ar ar jai baigiantis. 


Paaiškinimai daromi pamokos pradžioje yra vadinami paruošiamaisiais, 
paaiškinimai daromi pamokos viduryje vadinami įterpiamaisiais ir pa- 
aiškinimai daromi pamokos gale vadinasi atbaigiamaisiais. Pradeda- 

mieji paaiškinimai paruošia dėstymui suprasti, dartui atlikti, uzas 

viniui išrišti ir t.t., įterpiam.eji paaiškinimai vartojami tada, jei 
veikia juos padaryti pamckos vidiry ir negaii būti padaryti nei pa- 
mokos pradžioje, nei jos pabaigoje, pavyzdžiui, žodžio paaiškinimas, 
kokios nors smulkmenos iškėlimas ir panašiai. Atvaigiamieji nasiški- 
nimai liečia pamokos išvadas, Mokytojas vrivelo nusinanyti, kuri ir 


kokių paaiškinimų privalu daryti. 


- 132 - 

Kaip paaiškinimai daryti? Paaiškinimų reikalas, jų platumas, 
lytis, savybės ir kita pareina nuo dėstomųjų dalykų „mokinių išlavi- 
nimy bei jų gabumų. Mokytojas. turi visada atsižiūrėti į dalyko 
"unkumą ir jį derinti prie mokinių pasiruošimo. Jei pasiruošimas yr: 
¿sáesiis ar gabumai mažesni, tai dalykas yra sunkiau suprantamas, iv 
veikalas jį priderinti mokinių pasiruošimui didėja. Paaiškinimai 
kaip tik ir padeda šiuos dalykus derinti; jie išlaiko santykį tarp 
mokinių pasiruošimo ir mokomojo dalyko sunkumo. Jei paaiškinimas ki- 
to tžkslo neturi ir kitu atžvilgiu yra nereikalingas, tada jis pi- 
giai trukdys patį mokymą, skaldydamas pamokos visumą ir blaškydamas 
mokinių dėmesį. Taigi, paaiškinime reikalauti tik tada, kai jo rei- 
kia, ir tiek, kiek jo reikia. Jis privalo būti išmintingai lakoniš- 
«og. Kai paaiškinimai peržengia lakoniškumo ribas, jie išsvysto į 
raotakųjį dėstymą, kas yra jau nebetikslu, nes šių dviejų būdų funk- 
cijos yra skirtingos. Taigi, atskiri paaiškinimai turi tarnauti savo 
tikslui - didaktiniam visumos reikalui. Kiekviena pamoka siekia vie- 
no kurio tikslo. Atskiri paaiškinimai šitame bendrame pamokos sieki- 
me turi tinkamai atlikti savo, o ne kitu būdu vždavinį, nes tik tada 
jie bus geri. Kaip prie nuotakaus dėstymo, taip ir prie atskirų pa- 
aiškinimų mokytojas turi būti pasiruošęs iš anksto. 


b) NETIESTOGINIAI MOKYMO BŪDAI. Netiesioginiuose mokymo būduo- 
«a mokytojas yra regimai daugiau pasyvus, gi mokiniai yra daugiau 
zcgimai aktyvūs, nes mokymas yra vedamas taip, kad daugiausiai turi 
dirbti patys mokiniai. Šitie netiesioginiai mokymo būdai yra tyli- 
masis mokymas, rašto ir namų darbai, kontroliavimas. 

ba) TYLIMASTS MOKYMAS. Jis esti: 1) kai mokytojas turi užsiimti 
su kitais mokiniais ir pirmuosius pačius palieka darbą dirbti ir 
2) kai mokytojas lieka regimai pasyvus tam, kad leistų patiems mo- 
kiniams savarankiškai čirbti, nors jis ir nėra tuo pat laiku su ki- 
tais mokiniais užsiėmęs. Pirmasis būdas pasitaiko pradžios mokyklo- 
se, kai mokytojas pirmą skyrių moko tiesioginiai, gi antrąjį netie- 
sioginiai, vėliau juos pakeisdamas. Aišku, kad tas pareina nuo moky- 
tojų nepritekliaus, ir yra tikra blogybė, nes lieka laisvų tarpų. 
“ad Ši blogybė mokymo darbe atsisvertų, tylusis pračžios mokyklų mo- 
Lymas reikalauja daug drausmės,priežiūros, mokytojo įtaigos - Žo- 
džiu didelio neregimo mokytojo aktyvumo. 

Antruoju atžvilgiu tylimasis mokymas yra viena iš pritaikymo 
priemonių, vartojama ypač veikdomosios mokymo lyties, ir randa vis 
daugiau vietos darbo morykloje. Mokytojas čia nenustoja veikęs,pirm 
nasakytais nurodymais, savo įtaiga, autoritetu asmenybe ir panašiai. 
Jis yra klasės siela, vedovaujant visam tyliajem mokymuisi ir vedan- 


ti jį prie pažinčių pri vaikymo. 


z 133 ~ 


bb) NAMŲ DARBAI, kurie E R mžduodami atlikti namie;: ¿Hari 
jau ne tik pritaikymo prasmės, bet yra dar ir kuriamosios iniciaty- 
vos Žadinimas, nes jiems gali búni užduota" “ir: Sis tas nauja. Be- to, 
namų darbai -turi dar ir ta gerą savybę, kad“ jie prisideda prie moki- 
nių būdų bei valios lavinimo. fr duoda progos“ mokymo“: dalį. perkelti iš 
klasės ribų, kai mokinys. yra pasilsėjęs ir gali. intensyviau dirbti. 
2ačiau visas. beveik namų darbo „sekmingumas dažnai Ppreoina nuo klasės 
` carby sutvarkymo, tinkamo jų vedimo. i A, E M PR 
Namų darbai iki 9. mety amžiaus visai _nepatariami y Toliau jie 
turi eugti sulig tuo, kaip bręsta patys mokiniai. Vienas“ Pedagogas, 
pavyzdžiui, nurodo, kad 9 metų mokiniui reikia skirti tris Su puse 
darbo valandas klasėje ir vieną. valandg:namie, o 17 metų mokiniui 
"reikia skirti 5 valandas mokykloje. ir 3.valandas. namų darbo. 
Namų darbai galima vadinti uždaviniais. plačia prasme; lengviau- 
si uždaviniai, kai duodania ir medžiaga ir lytis = tai pati pamoka. 
Sunkiau, kai turinj reikia įdėti - lytį der sunkiau, kai pats. moki- 
nys turi pasirinkti ir turinį ir lytji.:Duodant namų darbams ųždavi- 
nius lygiai kaip ir klasėje, reikia atsižiūrėti į mokinių išsilavi- 
nimg ir gabumus. Reikalinga dargi, kad mokiniai tiksliai suprastų, 
kas nuo jų reikalaujama: darbo: patikrinimas,.-j0 pritaikymas arbą 
abudu kartu. Yra pažiūrų, kad namų darbai yra. nepageidaujami, nes, 
būk jie atima laisvą.-laik4, apsunkina dar .mokinius- nauja našta,sun- 
ku parinkti vienodai .lygaus darbo taip:pat. nevienodos mokinių aplin- 
kybės, mokinių darbai įtraukiami į šeimą ir t.t. Šioms pažiūroms yra 
ir priešingų, būtent, kad darbas mokiniui nebūtų sunkus, jei klasė- 
je yra dėstoma gana géerai: "Be to, namų darbai ruošia prie. gavaran- 
,8kumo, lavina būdą, veda: prie tvarkos, atsakomingumo, duodama prc: 
gos pasitaisyti atsilikusiems..Kai šeimon įtraukiamas mokslas, . tai 
lar geriau, nes arčiau sušiglaudžia Šeima Ip mokykla.: Tiek. vienų, 
tiek kitų "turima labai daug. tiesos-ir klausimo išsprendimas pareina 
nuo to, kokie atžvilgiai čia gali būti. labiausiai sprendóiami.. Čia 
gali būti tokiais at tžvilgiais tik auklėjimo atžvilgiai.-0 šiuo at- 
žvilgiu namų darbai yra reikalingi, nes ilgas. sėdėjimas yra neiįšven- 
giama. blogybė. Reikia tik mokytojo sumanumo tuos darbus mokėti, „pa- 
mošti, juk namų darbais gali eiti ir tokie darbai, kaip piešimas, 
ny gu "skaitymas, braižyba, rankų darbai“ ir panašiai. Šitie darbai 
reikia skaityti jau neprivalomaisiais, bet patariamaisiais: Mokyto- 
jas taip pat turi patarti Tr knygų sk caitymą. Jo dargi prievolé moki- 
niams knygų parinkti, pas skatinti skaityti, kartais paklausinėti, kaip 
jos skaitomos ir panašiai. Tik Šiame žygyje mokytojas tada gali daug 
laimėti, kai jis turi mokinių pasitikėjimą. "Iš viso namų darbai iš- 
sivysto nokiniuose savarankiškumą, | ir užima larare i Te 


apo] 


aš išnaudodami, 


Y 134. $ 
200) KONTROLIAVIMAS.. Svarbiausi kontroliavimo būdai yra: 


Ae 
"duotos Panikos, Atpasakojinas, 2) kyiečiamasis -atkertojivss. 0 ES eg 
2 i 
"Užauotosios pamokos atfasakojimas yra viena iš koitrolidvimo 
"priemonių namų darbams. Norint žinoti, kaip mokinys pasisavinęs per- 
teikiamasias žinias ir kaip jas supratęs, liepiama atpasakoti uždu: 
"tąjį dalyką.. "Atpasakojimas gali būti pamokos pradžioje arba jos 


baigoje. Kaipo taisyklė, galima. laikyti, kad atpasakojimas duty i 
" Yomas pamokos pr radžioje. Toks atpasakojimas tarnauja., įvadų,, į. nauj: 


sia 


pamoką {ir moko senas pažintis“ surišti su a as AA -pirmuti- 
nés Saad pradedamuo¿u punktu. 


a „Be to, pamokose pasakojimo: medžiaga yra skirstoma a de alis ir 
„šos duodamos pasakoti keliems klasės“ mokiniams, kad didesnis moki- 
„nių skaičius būtų“ įtrauktas į patikriné jimo darbą. Likusius moki- 

ius gera judinti vedamaisiais paklausais įr. su ją pagalba atitai- 

„„inėti, „pasakojančių daromas klaidas.“ Pasakotojai turi laikytis s duo- 

takaus: „dėstymo. "Šaukiamieji. mokiniai neturi nusimanyti, kada jie 


bus. šaukiami -= tuo LT. geras kontroliavimas pamokos pradžioje, kad 
mokiniai. pasiliuosavę nuo: šaukimo baimės likusią pamokos dalį su 
visu- dėmesio įtempimų gali dalyvauti mokytojo aiškinime. | 
„Specialūs. kartojimai. daromi. viena kuria ištisa. pamoka, kai yra 
pabaigtas atskiras dalyko. „skyrius arba. jo dalis. Specialus ko rtoji- 
mas: xeikia vęsti nauju, „būdus. Pavyzdžiui, jei istorija. buvo imama 
apžvelgiamuoju būdų, gera: kartoti prisilaikant chronologinės tvar- 
KOS: nt ME aa O pel] ía 
Specialus dalyko kartojimas. prisigrtina prie egzamino. Bgzaui- 
nai turi tikslu patikrinti pažinčių pastas Penta! laipsnį, pakelt 
mokinius $ aukštesnę - klas ę, nustatyti jų išsilavinimo ieipsiį Ee 
panašiai. Pedagogika iš. egzamino reikalauja: 1) egzaminas turi bū 
išlaikytas privalomos programos ribose, 2) kreiptis į atmintį ir 
` protavima,: 3) palankiai. turi atatikti pedagogikos reikalavimus, 
4) paklausai“: neturi būti gausūs ir turi reikalauti“ ti dalyko i išvysty- 


mo, 5)4len vesniais, vidutiniais ir sunkesniais paklausais PUB DESE> 
ti mokinio išsilavinimą, 


1. "Pamoka, kaip ciulkiausia G aidaktinė „vienutė, sudarar dd Anas 
vienumą. Mokymas "turi būti tvarkingai oceano tea į pamokas. Į 
pamoką, kaip į didaktinę vienutg, realizuojančią smūlkiausią moko- 
mosios medžiagos dalį, turi įeiti visi, momentai bei principai. Pa- 
moka neturi suimti. perdaug medžiagos. Kiekviena valanda, pamoka tu- 


Fi., sudaryti visumą; didaktine vienūtę. Jei iš vienos pusės +uri ei- 


ti. „skirstymas, tai „iš. 24563 i M a „pamokos. viena su kita 


= E 
taip sujungtos, kad jos sudarytų nuoseklią programą. 

2. Pamokos tikslas, uždaviniai ir rolė protinimo darbe. Pamo- 
kos tikslas aiškėja iš organiškai genetiško medžiagos išvystymo, 
kuri stengiamasi, kad pamoka, kaip atskira didaktinė. vienutė būtų 
rišama su visa perteikiamosios žinijos visuma. laikantis“ Wrincipo, 
kad nereikia mokiniams sakyti to, ką jie patys gali pasisáxyti, 
reikia atatinkamai suskirstyti ir mokomąją medžiagą. Suskirsčius 
mokomą ja, medžiagą, svarbu žinoti kokie reikia prisilaikyti mokymo 
būdai, kad darbas vyktų sekmingai? Tą ryškiau S eik nustatyti su- 
ia ca su pagrindiniais pamokos principais. Aa 

„ Pagrindiniai pamokos principai. Norint mokinį išmokyti 
kokio ps reikia žinoti, kas naujo: tuo norima įnešti į 
mokinių prigimtį. Pamoka paprastai prasideda ėjimu nuo: jau pažin- 
tų dalykų prie dar nežinomų. Tai yra pamokos pagrindas. Vaikas, 
ateidamas į mokyklą, atsineša tam tikrų. pažinčių, su kuriomis ne- 
galima nesiskaityti. Ant šių pažinčių, lyg: ant kokio pagrindo,sta- 
tomas tolimesnis mokslo rimas. Tas dėsnis. tinka visam protinimo 
Šaka su tuo galima nustatyti kiekvienos pamokos bendri:- 
ji bruožai. Kiekviename mokyme Pz rivalu eiti nuo —— daly- 


kų prie S 2 3 a TA, 
a) Didaktinių. pamokos momentų. analizė“ pis PEKOE SN b)- apercep- 


tyvinė įžanga, c) konkretinių davinių patiekimas, d) didaktinis 
apdirbimas, e) atkartojamoji santrauka ix £): pritaikymas. 

a) Didaktinių pamokos momentų analizė ir sintezė. Proto meto- 
dologija iki šiol nagrinėja didaktinius mokymo momentus, atitrauk- 
tus nuo mokymo aplinkybių, svarstydama protinimo vyksmą, bei vyk- 
domasias protinimo priemones. Dabar atitraukus matymo momentus, 
reikia suvesti į vieną didaktinę sintezę, kuri turi atatikti kon- 
kretiniams darbo reikalavimams, kitaip sakant, didaktiniai momen- 
tai reikia dabar „nagrinėti iš konkreto. Tačiau šitas nagrinėjimas 
nebus taip platus, kaip jis galėtų iš tikrųjų būti, nes nėgalima 
visas didaktinės taisykles pravesti konkretiniu būdu. Čia tegali- 
ma perteikti tik bendrų nurodymų. Nesunku spėti, kad didaktinių 
momentų konkretizavimas visų pirma ir labiausiai prasideda po pa- 
mokos. Taigi, kas yra pamoka? Iš. savo. patyrimo jau žinome, kad vi- 
sa mokomoji medžiaga yra skirstoma pirmiausia į dalykus, dalykai 
skirstomi į kursus, kursai į dalis,. o dalys skirstomos „į pamokas. 
Tad pamoka yra didaktinė vienu tė te realizuojanti konkretiniu būdų 
smulkiausias programos dalis. Tas realizmas vyksta ne išsyk, bet 
pamokų eigoj tam tikrais didaktiniais momentais, kurie bus vėliau 
svarstomi. Pamokos uždaviniu yra patiekti mainymas mokslinių pa- 
žinčių ir jų pagalba išvystyti maximum intelektualinio sugebėjimo 
mokiniuose. Kadangi, kaip žinome, atskiri mokomieji dalykai turi 


savotiškų ypatybių, dėl kurių tenka daugiau ar mažiau laikytis tam 
tikro metodo, mokymo lyties,' mokymo būdo, tad pradedant kurį daly- 
„ką dėstyti, svarbu susirūpinti dalyko analize ir sinteze. - Kitaip 


tariant, svarbu nustatyti dėstomojo dalyko tipas ar ta g/u kai ar ta g "upė ,prie 


kurios jis priklauso. Toliau, reikia pažvelgti žvelgti į dėstomąją “nedóia- 


gas psichologinius ir loginius pasisavinimo tarpsnius ir organinio 


enetinio medžiagos išvystymo tarpsniu atžvilgiu“. Tenka nust”.- 


« tyti ir mokymo metodas, pagrindinės mokymo lytys, kurios atatink:. 
mokymo tarpsnius, mokymo búdus ir atsižvelgti į didaktinius pamo-- 
kos momentus. Tik visa tai padarius ir visa iš anksto apžvelgus, 
tegalima laukti iš pamokos gero sekmingumo, pavyzdžiui, mums tenks 
dėstyti filosofijos propedeutika.. Pirmutinis klausimas bus tai,kc- 
kios specialėš ugdonos vertybės yra siektinos propeleutikos priemo- 
némis? Filozofijok propeleutika aukštesnėse klasėse. tarnauja įžen- 
giamuoju laiptu į filosofijos sistema arba plačiai suprantama pa- 
saulėžiūros“mokslą. Jeigu jį panagrinésime giliau,“ tai rasime,kad 
„sekmingam darbui šioje srityje ir bendrai geram orijentavimuisi 

. pasaulėžiūros dalykuose reikalingos dvi vertybės: 1) s sugebėjimas 


- sąmoningai analizuoti pažinimo. įvykius ir.2) s „sugebėjimas sinteti- 
zuoti atskiras pažiūras į suorganizuotą pažinčių visumą+-Tolimiau- 
sias ir artimiausias propedeutikos tikslas yra bendras su kitais 
dalykais. Antras klausimas bus, prie kokių dėstomųjų dalykų gru- 
pės priklauso filosofijos propedeutika. Iš Wilmanno lavinimo me- 
džiagos suskirstymo randame, kad filosofijos: prepedeutika priklau- 
so prie idealiųjų, vadinasi, šį dalyką, dėstydami materialinę ir 
formalinę pareigas, reikia išlaikyti pusiausviroje: turės būti 
tiek perteikiamos pažintys, kiek ir proto galios išvystytos. Tre- 
čioj vietoj teks išskirti, kuris psichologinis pasisavinimo tarps-- 
nis túrés reikšmės dėstomajam dalykui. Idealijoms, prie kurių pri- 
"klaušo -filosofijos propedeutika pagrindinės reikšmės turi mąstymo 
bei supratimo tarpsnis. Reiškia šiuo atveju daugiausia privalo dė-- 
mesio suteikti į nominalinį žodžio ir realinį dalyko supratimą,kai ` 
iš tikrųjų yra pagrindas geras sąvokų supratimui. 

Toliau teks nustatyti loginiai momentai. Filosofijos prope- 
deutikai turi reikšmės loginė analizė ir realinė sintezė. Loginė 


analizė veda nuo patyrimo prie supratimo, : realinė sintezė ~ reali- 
nes dalis suveda į realinę visumą. 

Penktą klausimą sudaro organiniai genetinės medžiagos išvysty- 
mas. Organingumo principas reikalauja, kad atskiros pamokos dalys 
ir dalyko skirsniai būtų organingumo sąryšyje ir keltų grendžiamą- 
jį, vienybės principą, t.y. atskiros pamokos ir dėstomojo dalyko 
dalys būtų išvystytos nuosekliai, remiantis gramatine psichologija 
pagal prigimtąją tarpsnių eigą. Logiką ar psichologiją Wilmannas 


- 137 - 
pataria dėstyti, „realia genetinė. TVARKA, metafiziška mokslinių ge 


netiniu, būdui: cs MESA Eae $ GI „sRnius 


Kates. klausimas. Pilozorijos prepadentikai L o ab 


mi pareigos. Praia metoču. ER Padaryti PENRE "anali 


+ 


zių, reikalingų filozofijai supratimų. SUS S 


„Mokymo lytys. Filosofijos prepadeutikai' labiausiai tinka iš 
vystomoji bei aiškinamoji lytys, nes jos atatinka“ 'šupratimui bei 


mąstymui. Nominalinis žodžių aiškinimas supažindiia“su terminologi 


ja, o realinis dalyko išvystymas 'suartina sw sąvožonis. 


A „būdai. IA būdai. kų ią tenki o prie noky- 


A šioms ir, i Capas anO kaip +eikia. analizuoti 


dalykas prieš. taiyi negw ¿Ji pradedama dėstyti. Kai šitaip: iš didak- 
tikos atžvilgio yra išanalizuojama,;“ tenka Fupintis: visi Šie didak- 


„tiniai momentai suvesti: įidrganingą' visumą; konkrete vienetą - pa- 
mokg+.Taigi Sis pradžios“ dalyko. analizavimas: Jra” tam; kad- paskiau 


iš to galima. „būtų: Sudaryti organingą.: visumą... i Beti „kaip“ mokomojo da- 


_ lyko analizavimas. yra įvairus. pagal: pačiuš dalykus, "taip ir pámo- 


kos sąranga išanalizuotų dalių.irgi'gali būti“ -jvairi"págal déstyno 
. . Objektus. Vienaip „šitie“ išanalizuoti'pamokos didaktiniai 'momenta: 
„teks derinti .matematikos pamokoj, kitaip istorijos, dar kitaip gin 


nastikos.. Tačiau bet kurios -pamokos : súdarymas - yra ir bendrų“ iy: 
: taigi. «protavino metodologijoj pamakos saránga irgi“ avitrauria nuo 


konkretiniy. aplinkybių 13: A 4 san yra teisinga visdis pa: 
mokoms.... NO ES A Aukš bl Arta o DR Yu NM a Sy 


Pati tikroji Enos prasideda nuo to momėnto, kai yra“ 34 pa- 


; baigtas mokinių kontroliavimas ir mokytojas pareina prie naujo da- 


lyko aiškinimo. Protinimo. metodologija ir turi 'dėmesyje SEL fikra- 
ją pamoką. Visų pirma jai yra statomi trys reikalavimai? PA kvie- 
name mokyme eiti nuo to, kas pažįstama, prie to; kas nepažįstama, 
2) nuo konkretaus: prie abstraktinio ir 3) kiekviename žeme Hiii ntf tari 
ūti. kartojamos naujos; pažintys, įsimenamas ir pritaikomas hujas 


atsitikimas.. Pagal šiuos tris:reikalavimus.ir susidaro“ Pame sg- 


ranga, atsakanti trimsipsichologijos dėsniams: pirnadi ebikalėvi- 


"mas atsako apercepcijos dėsniams, ` (antras = asociacijbšrūėšnikiis. 


„Skirstant tai smulkiau, gaunami '5 tipingi didaktiniail gal 5kos' ho- 


mentai, pagal kuriuos-pamokoje yra realizuojama smulkiáusioji'Lav: 


„„. „Namosios programos dalis. Štai 'šitie penki didaktiniai momentai: 
cpl) ginant prie dėstymo naujo dalyko reikalinga jį sumegzti su $e- 


nais dalykais, nes to reikalauja psichologiniai apercepcijos dës- 


niai. Taigi pirmasis didaktinis momentas ir yra aperceptyvinė įž: 
ga. 2) Pastačius i_sarySi:sengjji dalyką su: naujuoju, reikia nau natje- 


- 138 - 

Jį dalyką atvaizduoti konkretiniu būdu, kad sudaryti empirinį pa- 
grinda . Iš čia gauname antrąjį momentą ~ konkretinių davinių patie- 
-kimą. 3) Toliau konkretiniai daviniai reikia apdirbti, kitaip ta- 
„riant, privesti prie protinio. pažinimo, išvedant iš vaizdavimo są- 
vokos. Čia gauname didaktinį apdirbimą, kurio 'svarbusis uždavinys 
išvesti aiškias idėjas iš patiektų konkretinių davinių. Tai "daroma 
. atatraukos ir abstrakcijos keliu,. dėlko ir didaktinis apdirbimas 
„remiasi abstrakcijos dėsniais. O gi atatraukos ir abstrakcijos ke- 
lias yra analitinis. Po analitinio vyksmo paprastai turi sekti sin- 
tetinis, suvedąs atskiras dalis į vieną visumą. Šituo susirūpina 

22 didaktikos pamokos momentas. 4) Sintetinį. darbą atlieka atkarto- 
jamoji santrauka. Ji sudarytas santraukos sąvokas suveda į vieną 
suglaustą visumą. 5) Paskutinis didaktikos pamokos momentas yra 
„pritaikymas. Jis remiasi asociacijos dėsniais. Jame įvyksta senų 
„įr naujų. pažinčių sutapimas. 

Tokiu būdų gauname. penkis didaktinius momentus: 1). apercepty- 
vinė įžanga, 2) konkretinių daviniy patiekimas, 3). didektinis * ap- 
dirbimas,. 4) atkartojamoji santrauka ir 2. „pritaikymas. "Antras, „tre- 
čias ir penktas yra pagrindiniai, pirmas ir ketvirtas, kaip nieko 
naujo neįnešą, yra šalutiniai. Antras atitinka patirtinj mokymo 
bei mokymosi tarpsnį, trečias protautinj ir penktas - pritaikomąjį. 

Šita didaktinių momentų. schema nėra koksai geležinis dėsnis, 
kuris negalėtų būti. "keičiamas pamokos eigoje. Atskirais atvejais 
bei atskiriems mokoniems, „dalykams jis teks kitaip statyti, tačiau 
ji yra tipinga iš savo esmės ir. tikslinga savo psichologine sąran- 
ga. Sekančiuose skyriuose visi šie didaktiniai pamokos momentai 
teks skyrium pasvarstyti. . 

b) Aperceptyvinė įžanga. S žodis yra padarytas iš 
percepcijos žodžio, pridedant „a", kuri reiškia tai, kas yra po 
"percepcija. Percepcija yra įspūdis iš mokomojo dalyko, apercepci ja 
- išviršinių įspūdžių formavimas mūsų sieloje. Percepcija yra išvi:- 
šinė veikmė sielai, apercepcija išvidinis sielos vyksmas. Į pedago- 
- gika šį terminą įvedė Herbart. Jo supratimu apercepcija yra kompli- 
kuota percepcija, t.y. priėmimas naujo įspūdžio sąryšyje su tuo,kas 
yra sieloje. Wilmanno supratimu apercepcija yra vyksmas, kuriame 
naujos pažintys yra sujungiamos su pagalba senų arba naujus dalykus 
atvaizduoja seni dalykai. Heabrich tą aptaria naujų sąvokų įgyjimu 
su pagalba senų vaidinių, Gi nuovoka (percepcija) yra sąmoningas : 
įspūdžio pastebėjimas ir atpažinimas jo sudarytojo praeityje bendri- 
nio tipo arba vaidinio daiktai, nuvokimai tik tada, kai „juose gali- 
'ma atpažinti bendrinį "dalyką, pažįstamą jau iš ankstyvesnio patyri- 
mo. Neturint šio bendrinio, tipo pažinimo, negalima turėti tikslios 
apie daiktą nuovokos. Taigi, kiekvienai nuovokai potkun 'ankstyves- 


En l - 139 - 
nio patyrimo AB vaizdinio, kuris yra apercepcijos pagrindu. 
: „Todėl galima sakyti, kad apercepcija yra savinamasis nujautimas. 
kuriuo įgyjamos naujos pažintys senųjų pagalba. 


Apercepcijos apraiška ir jos psichologiniai protarpiai "Aika 
tikai yra labai svarbūs, juk mokymas: turi 'skaitytiš su tuo, kad bū- 
tų einama nuo pažįstamo prie: nepažįstamo, nuo savo prie svetimo, nuo 
artimo prie tolimo ir t.t. Jau iš namų mokymo atsineša tam tikrų 
vaidinių ir įspūdžių, kurie ir yra pradedamuo ju pamatu pradinio moky - 
„mo, prie kurio reikia derinti naujas pažintis. Tad mokytojui kyla 
reikalas susipažinti su mokiniy vaidiniais, jų idėjomis, bendrai su 
jų pažinimu. AA 5 I e 

Apercepcija yra suderinimas, kuris įvyksta sąmonėje tarp. naujo 
davinio ir senų pažinčių. Ji.remiasi trimis psichologijos "faktais: 
de) „per tai, kas „pažįstama, kyla' susidomėjimas tūo;' kaš-yra: nauja. „Šis 
psichologijos dėsnis yra visai suprantamas, prisižiūrėjus kiek E 

| realybę. Žmonių. dėmesys yra. veiklus, kai jis turi reikalo iš dklies 
"mu „senu, žinomu, o iš. dalies su nauju nežinomų dalykų.“ Toks“ dalykas 
| 'sukėlia susidomėjimą ir sužadina domėjimąsi. Ir iš tikro sugidomė ji- 
mo pagrindu, kaip tik ir yra 'apercepcijos apraiška ta- prasme, Kaa 
“jis yra artimesnis pažinčių apercepcijoms. Žmogus domisi“ tuo' dalyko 
atžvilgiu, kuris- jam pažįstamesnis ir kuo labiau jis pažįstamas, tuo 
didesnis būna domėjimasis. Vadinasi, nuo to, kas -pažįsta; pareina ir 
"usidomė jimo dalykas, „atžvilgis ir išdavos. 

2) Per tai, kas pažįstama, galima sąmoningai „pažinti arba nuvok- 
ti "tai, kas yra nauja. Sis faktas yra surištas su nuvokimo esme. .At- 
"pažinimas veda prie palyginimo naujame patyrime seno dalyko su nau- 
ju, todėl, pavyzdžiui, juo daugiau dalykas yra pažįstamas, tuo dau- 
giau jame nuvokiame ką nors Kai Nuo šio fakto veda tiesus kelias 
į trečiąjį. 

3) Per tai, kas yra pažįstama, galima suprasti tai kas yra 
naujo. Dalyko supratimas pagal šitą faktą pareina nuo senų pažinčių. 
Iš tikro, kai tarp seno ir naujo dalyko atstumas yra didelis, dalyk: 
lieka nesuprantamas; kad tai įvyktų, reikalinga naująjį dalyką pa- 
statyti į artimą sąryšį su senuoju, kitaip tariant, naujasis dalyti 
„sikia palaikyti naujam pažinimui. Jei šito palenkimo mokyme nebūtu. 
mokiniai patys stengtųsi Sh „atieškoti, nes psichologiniai kyla pas 
juos reikalas naujas. pažintis. įvesti į benūrą pažinčių sistemą,kas 

ravyksta, joel Ju: išsilavinimas yra geras, ir nepavyksta, lieka daly 
kas nesuprantamas, jei jų išsilavinimas yra menkas. 

Iš šių trijų apercepcijos faktų apžvalgos galėjo paaiškėti jų 
svarba mokyme. Jų išlaikymas protinimo vyksme laiduoja didelį sek- 
mingumą. Nuo apercepcijos pareina ir dalyko patyrimas juslėmis ir 
supratimas protu ir pasisavinimas atmintimi, 


- 140 - 
Iki šiol buvo kalbėta apie pačius apercepcijos faktus, dabar - 
tenka paliesti aperceptyvinę įžangą, kaipo didaktinį pamokos momen- 


ta. Aperceptyvinė.- įžanga susideda iš dviejų dalių: 1) naujo pamokos 


dalyko skelbimas, 2) “pažįstamų "dalykų prisiminimas. Pirmoji dalis 
atstovauja naująjai pažinčiai, antroji senąjai,, su kuria turi sutap- 
ti naujoji pažintis. AŠ 

1) Naujojo dalyko skelbimas. Jis atatinka pamokos temos skelbi- 
mui arba dalyko formulavimui. Jis daromas vienu sakiniu, nors gali 
būti ir painesnis. Šioje vietoje reikia dar nusakyti pamokos klau- 
simo stovis, reikiami daviniai, paaiškinti aplinkybės atžvilgiu.Kai 
naujas dalykas yra painesnis, pamokos pradžioje skelbiama bendrai, 

o pamokos eigoje atskiruose savo dalykuose skelbiame skyrium ir 'pl-- 
čiau. Naujo dalyko skelbimas turi ir neigiamos ir teigiamos reikš- 
mės į mokinių psichiką. Pirmuoju atveju pašalina iš mokinių psichi- 
kos vaidinius bei sąvokas, neturinčias ryšio su naujuoju dalyku, gi 
antruoju atveju pakreipia mokinių sąmonę tyrinėjamąja kryptimi ir su- 
žadina naujų vaidiniy bei sąvokų. Be to, sužadina dėmesį ir. padeda 
susitelkti psichiniai. .Pedagoginiu atžvilgiu naujo dalyko skelbimas 
sužadina veiklumą. Veiklumo sužadinimas reikalauja, kad mokiniai ži- 
notų, kas iš jų yra reikalaujama ir į ką jis turi kreipti dėmesį 
bei pastangas. Ir kai šitokio tikslaus dalyko pastatymo nesti, moki- 
nių psichika pasilieka banguojanti, dėmesys nesutelkiamas. 

Naujo dalyko skelbimas turi pasižymėti trimis didaktinėmis ko- 
kybémis: 1) aiškumu, 2) vaizdumų ir 3) jdomumu. Naujo dalyko skel- 
bimas turi būti padarytas aiškiais žodžiais, toliau naujam dalyko 
skelbimui pradedamasis punktas yra konkretinis dalykas, kuris savo 
lytimi ir turiniu turi būti vaizdus ir konkretiniu būdu išreikštas. 
Skelbiamasis dalykas, pagaliau turi "pagauti jausmus vaizduotę ir tuo 
sužadinti dėmesį. ; 

Naujo dalyko skelbimas iššaukia mokinių atmintyje a ku- 
rie turi ryšio su nauju dalyku. Su šitais faktais mokiniai nori su- 
rišti tolimesnius aiškinimus, tačiau nereikia mokinių atmintimi per- 
daug pasitikėti. Čia reikia sąmoningai nusimanyti, kas galima supo- 
nuoti ir ką reikia iškelti, paaiškinti. Paaiškinimas iškelia prisi-- 
minimą, tačiau jis negali trukti ilgiau 5 minučių. Gera yra primin- 
ti ir tas, kas mokiniams žinoma už mokyklos ribų, bet čia įeiname į 
senų pažinčių prisiminimą. Jis gali būti daromas: 1) paklausais,tie- 
sioginiu aiškinimu. Pirmu atveju būtų laikomasi lyg heuristinio,ant- 
ru-tetinio metodo. Paklausai labiau yra pageidaujami, nes jie moki- 
nį verčia aktyviau surišti su nauju dalyku. Prisiminimas turi turėti 
ribas, kurias nustato mokinių išsilavinimas. Dėl pastarojo dalyko 
mokytojas gali leisti mokiniams pasisakyti savo nuomonės ir išsipa- 
sakoti savo žinias, kad pažiškėtų jų intelektualinis' išsilavinimas 


kų ASS | : 

ir supratimas. Jei prisiminimas buvo daromas paklausų būču, gera 
"vėliau išdavas suglausti į vieną visumą.  Priminimo laipsnis ir pa- 

"būdis turi keistis pagal tai, kaip mokiniai bręsta. Tao 

c) Konkretinių davinių patiekimas. Tai antras ir pagrindini is 

pamokos momentas, atatinkąs empyriniam psichologi JOS pasisavinimo 

tarpsniui ir turįs tiesioginės reikšmės "jusliniam| bei jausliniam 

patyrimui, kuris tarnauja atrama protiniam calado. Tonkretinių 


davinių patiekimas tiesia empirinį págrinda pamokos schemoje. Jis 
konkretiniu būdu atranda naujas pažintis, kad mokymo psichikoje 
"galėtų prisidėti naturalus vyksmas, kuris kaip Žinome, prasideda nr“ 
"vaidinio ir eina prie sąvokos, toliau spręsmo ir pagaliau protavi- 
mo. Konkretinių deviniy patiekimas ir tarnauja jusliniam „pažinimui 
tuo tikslu, kad 'juslinis pažinimas tarnautų protiniam pažinimui, k= 
ris įvyksta per dida ktinį konkretinių davinių (patiekimą) apdirbi- 
ma antrame pagrindiniame pamokos momente. Vadinasi, konkretiniai 
daviniai turi tarnauti protiniam pazinimui, nes be protinio pažini- 
mo, "juslinis pažinimas tėra tik pojučių, įspūdžių, vaidinių krūva. 
iš kitos pusės protinis pažinimas be Juslinio einas tix žodžiu krt- 
va, nes žodžiai, kaip žinome iš logikos, tėra sutartieji. instrumo. 
taliniai ženklai. O kaip tokie, jie negali sužadinti vaidinių, Sú- 
„rištų asociacijos vaizdų su tiriamaic žodžiais „ Jei tarp žodž io ir 
vaidinio nėra ryšio, moky „tojo pareiga šitą. ryšį sujungti. Kadangi 
(empirinis pažinimas cina nuo išvidinių juslių prie išvidinių. jaus- 
i iais: tai ir konkre tini ra dvi dalys, būtent: 
„Pirmoji liečia jusles, o antroji jausles. Pirmoje dalyje iš moliinio 


pusės atsako vaizdėjimas, iš mokytojo - rodymas, antroje, iš moki- 
pd II S 
nio pusės vaizdavimasis, iš mokytojo - vaizdavimas, Jis turi išla- 


vinti pastabumą. Pastabumui lavinti gal ima pasinaudoti paveikslais, 


davinių patieki:is 


vaizdais, modeliais, rodant juos, su jais supažindinant ir užduo- 
dant tam tikrų pastabumo klausimų. Žodžiu, rodymų stengiamasi moki- 
nio psichikoje A gyvų vaizdų, atatinkančių dalykams. Aper- 


cepcijos keliu mokinys iš jų jau susidaro vais: dinių. Tačiau moki- 


nių susidarytieji vai idaktiniu atžvilgiu turi būti: 121 


Iš 


tikslūs, 2) pilni, sudaryti įvairių pojūčių išdavoje, 3) atsparūs 
- ilgai išlikti atmintyje. Prie šių reikalavimų reikalaujama, kad 
jie būtų sugestyviniai t.y. įsteigtų kitus vaizdinius. 

Antrąją konkretinių davinių patiekimo dalį . sudaro vaizdavime: 5 
Jis naudojasi jau sudarytais mokinių psichikoje vaidiniais. Pagrir- 
dinis skirtumas tarp rodymo įr vaizdavimo yra tas, kad pirmu atve 
ju veikia pats daiktas 2 viršine S. „jusles, o antruoju atveju naudo-- 
-Jamasi vaidiniais, sučarytais tiesioginio patyrimo. Vaizdavimo pa- 
grindinė priemonė yra žodis, kuris turi tikros didaktinés reikš“ 
més, kai mokytojo valioje virsta tam tikru menu. Pasakojimas, ap- 


- 142 
rašymas, kai mokytojas mokės skaitytis su mokinių vaidinių os ir 
bus ryškus, liks visai sekmingi vaizdavimui įrankiai. 

Rodymas ir vaizdavimas gali įvairiai derintis: jaunesniame am- 
Žiuje turi persverti rodymas, vyresniame amžiuje, kai mokinių psichi- 
koje vaidinių yra padidėję, turi persverti vaizdavimas. Bendrai abi 
priemonės prie konkretinių davinių patiekimo leidžia mokiniui dalyką 
patirti ir pergyventi jį išvidiniai, žodžiu tariant, pasisavinti: jį 
jusliniu būdu. Pasisavinus dalyką jusliniu būdu dera ir privalu pasi- 
savinti jis ir protiniu būdu. Šiuo dalyku susirūpina didaktinis pamo- 
kos apdirbimas. 

a) Didaktinis apdirbimas. Didaktinio apdirbimo momentu kreipia- 
si ne į jusles bei jausles, bet į mokinio "protą. Šiam antrajam pa- 
grindiniam pamokos momentui tenka uždavinys atitraukti patyrimą nuo 
konkretinių atsitikimų ir jį apibūdinti į visuotiną pažintį ir tada 
šis momentas atatinka tam psichologiniam pasisavinimo tarpsniui, ku- 
riu yra mąstymas bei supratimas. Vadinasi didaktinis pamokos apdir- 
bimas vedą nuo patyrimo prie supratimo. Pasiremiant konkretiniais ds- 
viniais šiame momente svarbu sudaryti bendrų sąvokų. arba ¿ea ikrai 


ti prie tam tikros taisyklės ar dėsnio išvedimo. Tuo būdų mokiniai 
naują dalyką įsisąmonina ir įgauna-iikrai mokslinės pažinties. Tai. 
yra kulminacinis pamokos punktas, nes nuo ša „pareina tikras. moKSTri=- 
nių Žinių supratimas, jų sisteminimas, sutvarkymas ir teto 

Didaktinis pamokos apdirbimo momėntas prasidėda. nominalinio. da- 
lyko aiškinimu ir baigiasi realiniu dalyko i8vystymu. Atskiri moko- 
mieji dalykai gali pareikalauti įvairaus šių dviejų dalių suđerinimo, 
tačiau svarbesnis dalykas yra ne šių đalių tinkama proporcija, bet. 
abejais atvejais iš konkreviniy davinių išvedama bendrų idėjų arba 
sąvokų. O gi sąvokų sudarymas įvyksta atitraukimo ir apibendrinimo 
keliu. Atitraukimo ir apibenčrinimo darbą atlieka žmogaus protas, tad 
didaktiniame pamokos apdirbime svarbu pasirūpinti, kad pačia pamokos 
eiga mokinių protavimas. cūių Kaliamas į mokslinį lygį. 

Jei konkretinių davinių patiekime visai teisėtai yra reikalau- 
jama kuo didZ2izusio vaizdavimo patyrime, tai didaktiniame pamokos ap- 
dirbime su tokia pat teise dera reikalauti iš didaktinio apčirbimo _ 
aiškinimo, nes idėja tegali būti suprantama, bet jokiu būdu ne vaiz- 
dinama. Vaidmuo tegali būti juslinio, bet ne protinio pažinimo, daly- 
kas ir todel kas yra vaizdus savo lytimi, gali būti neaiškus savo tn- 
riniu ir kas yra aiškus savo turiniu, gali būti nevaizdus savo lyti- 
mi t.y. išviršiniai, pavyzčžiui, sfinksas yra vaizdus, bet neaiškus. 
Vaizdumas yra privalomas konkretiniu davinių pateikimui, o aiškumas 
~- didaktiniam padirbimui. Pareinas nuo vaizdavimo pajuslinis ryšku- 
mas turi užleisti vietą aiškumui, pareinančiam nuo dalyko supratimo. . 
Jaunesniame amžiuje, reikia, kaā mokomieji dalykai pėrsvertų savo 


~ 143 - 
vaizdumu, t.y. kad jie būtų daugiau konkretiniais daviniais; viduti- 
niam amžiuje reikia vaizdumo ir aiškumo sąvokų; pagaliau vyriausiame 
amžiuje turi vyrauti protinis aiškumas. Pereinant į didaktinį apdir- 
bimą nuo vaidinio gauname tris tarpsnius: 1) idėjos atitraukimas, 
2) apibendrinimas, 3) jos išvystymas koncepcijoje arba koncepcijos 
sudarymas. Pirmas sąvokos sudarymo tarpsnis bus tada, kai mokiniai 
dėstomajame dalyke įžvelgs giminingą rūšį, pavyzdžiui, sužinos, kad 
medis yra augmuo. Atitraukdami dalyko kurią nors žymę, jį apibendri- 
name - tai antras sąvokos sudarymo tarpsnis. Bet viena žymė dar ne- 
sudaro sąvokos, o viena sąvoka nesudaro sąvokų koncepcijos, tik su- 
'rinkę visus spręsmus apie kurį dalyką, pavyzdžiui, medį, gausime to 
dalyko (medžio) pilną koncepciją, - tai trečias tarpsnis. Ir šis kaip 
tik neatskirtų žinių bei sąvokų pažinimas sudarys mokslinį žinojimą. 
Koncepcijai duoda materialinį pagrindą konkretiniai daviniai ir tai 
tie, kurie specialiai atatinka protinio apdirbimo tikslumus. Sis" 5ą- 
"vokų koncepcijos sudarymas yra ne kas kita, kaip atskirų sąvokų sis- 
teminimas. Tokiu būdu gauname tris protinio apdirbimo M aba 
1) atitraukimas, 2) apibudinimas, 3) sisteminimas. i 

Nevisi šie trys tarpsniai - visur mokomuose dalykuose turės vie- 
nodos reikšmės. Sistematizacija, be to, mažiau taikinama Zemésemése 
klasése. Į sistematizaciją reikia pratintis per indukciją, aptartis, 
išrodinėjimus, išvedžiojimus. Tikra pažintis negali būti pasiekta 
tokiu būdu, kaiv kuris konkretinis davinys, galima tik pradėti pro- 
tauti, pažinti, suvokti. Tad svarbu stengtis daryti visa, kas padeda 
naują pažintį suprasti ir ją pasisavinti. „Šituo atveju iš mokinių pu- 
sės reikalaujama nemažo aktyvumo, nes jie turi dėti pastangos supras- 
ti naują pažintį. Jos negalima prieiti išviršiniai; ji suvokiama iš- 
vidiniu būdu. Todėl, jei konkretinių davinių patiekimas yra panašus 
į perteikiamąją pareigą, tai didaktinis pamokos apdirbimas yra pana- 
šus į išvystomąją pareigą. Per didaktinį konkretinių davinių apdir- 
bimą turi būti panaudoti visi metodai, lytys,. būdai, kurie atatinka 
pažinčių išvystymui, pavyzdžiui, žemesnėse klasėse gali tarnauti tam 
tikslui gerai sudaryti heuristiniai pakausimai. Vėliau dalis medžia- 
gos galima suimti į paaiškinimus. Pagaliau tinka ir nuotakus désty- 
mas. Bendrai, didaktinis pamokos padirbįmas yra tas pats ne ti! pa- 
mokoje, bet ir visame mokyme, nes jis atsako tiesioginiam protinimo 
tikslui, t.y. intelektualiniam lavinimui, užsitarnauja ypatingo susi- 
rúpinimo iš mokytojų pusės. 

Atkartojamoji santvarka. 

Didaktinis apdirbimas baigiasi atkartojamąja santvarka, kuri 
sudaro antrąją šalutinį pamokos momentą. Jos reikalą iššaukia pir- 
mieji du šalutiniai pamokos momentai: konkretinių davinių patiekimas 
ir didaktinis pamokos apdirbimas. Kaip tik ką sakėme, kad didaktinis 


- 144 
pamokos apdirbimas stengiasi iš konkretinių davinių išvesti bendrą 
sąvoką arba idėją ir iš ju sudaryti aiškią ir pilną naujo dalyko kon- 
cepciją. Kadangi dalyko koncepcijos negreit išvystomos, tai pereina 
ziek laiko. Visų pirma pamoka dažnai skirstoma dalimis, todėl prieš 
kiekvieną dalį patiekti konkretinių davinių ir toliau Ia Kia 
didaktiniu būdu; tuo būdu konkretinių davinių patiekimas ir didak: 
nis jų apdirbimas pakaitomis ima kartotis ir tiek sykių, kiek daliv 
turėjo pamoka. Antra, kiekvienos > dalies gale tenka daryti formuluo tr 
išvadų, išvesti idėją. Taigi, gaūname visą eilę sąvolų, kurios rei- 
kia suvesti į vieną sintetinę * santrauką, vainikuoja nčia analitinę 
pamokos dalį. Ogi ši sintėtinė santrauka, lyg visų idėjų reziume, ir 
yra atkartojamoji santvarka. dia įvyksta du dalykai: 1) at tekirų, pamo- 
kos. dalių suderinimas, 2) galutinis“ išvados formulavimas. Taigi, at- 
karto jamoji santrauka suglavdžia atskirų dalių išvadas, jas sistema- 


tina-į "vieną logingą visumą, tiksliai suformuluoja išvadas, žodžiu, 


iškelia aikštėn laimėtas pažintis. Prieš pamoką mokytojas turi) gusi- 
“statyti, ar jo pamoka bus skirtoma dalimis ar ne, nuo to pareina, san- 


a 


traukos pobūdis bei jo rėikalos. 1 

f) Pritaikyn as. pá. Ae, a Po TA 

Penktas ir paskutinis didaktikos pamokos momentas yra , priteiky- 
mas, kuris atitinka naujes pažinties praktinio ugdymo tarpsniui: Per 
konkretinių davinių petiekimg. ir pex didaktinį :pamokog ajdirbimą su- 
rasta pažintis, reikia dabar „ritaikinti praktiškai. Šitas vykdomos 
naujos pažinties pritaikydas naujiems „atsitikimams įvyksta sugebėji- 
my priemonėmis. Mokiniai yre verčiami veikti, mokytojas juos veikdo. 
Jei veikdymo sritis yra teorinė, moky Lo jo veikdymas yra labiau tec- 
rinis ir praktinė -- labiau praktinis, tadiau ir vienu ir kitu atve- 
ju esti pritaikymas, kuris plačia prasme turi praktinio pobūdžio, 
nes: 1) lavina atmintį, 2) didina kuriamaja iniciatyvą, 3) pratina 
daryti pritaikymą mokykloje ir gyvenime. Pagal tai geuname šias pri- 
taikymo dalis: 1) pratinimas įsiminti naują pažintį, 2) kuriamosios 
iniciatyvos žodinimas, 53) pratinimas daryti E as mokykloje i1 
zyvenime. Dalykas suprasti néra dar jis pasisavinti Dalykui pasisa- 
vinti reikia dar jis įsi minti, nes kitaip jis nesueis su per cceptyvi- 
ne senų pažinčių puse. Bet iš kitos pusės supratimas yra įsiminimo 
svarbiausia sąlyga. Taigi, į įsimninimą sueina atmintis ir suprati- 
mas. Nei vienu nei kitu skyriunm perdaug negalima pasitikėti, pavyz- 
džiui, negalima perdaug pasitikėti supratimu, kai mokinių protavimas 
nėra dar išsivystęs.. Šiuo atveju tenka žiūrėti, ar molinių pasisavi- 
nimas nėra mechaninis nesuprcntauų dalykų iškalimas. Tik supratimu 

“aremtas įsiminimas gali būti sekmingas ir ilgai tverti. 

;sininimui gali S aplinkybių. Kadangi įsininiuas 
“ra vaizduotės padaras, tai palankios bus tos aplinkybės, kurios gau- 
na ryškių įspūdžių. Sino atveju didėja domėjimosi įtampos laiosnis 
ir stiprina įsiminimą. Antra, ¿uo daugiau sudaro pojuciu viezas ob- 
yen) tuo lengviau juos įsiminti. Trečia, įsiminimą stiprina to pa- 
ties pojūčio pasikartojimas. Ketvirta, sudarymas naujoms pažintims 
ryškių asociacijos santykių su senouis pažintinis. Penkta, tvarkomo- 
sios proto galios subrendimas, kuris vėliau atstoja kičas peregonda 
Šiaip įsiminimui tarnauja kartojimas, skaitymas namie, atpasakojimas, 
paklausai. 

2) Kuriamosios. iniciat tyvos Žadinimas. Mokinio iniciatyva prasi- 
deda nuo to momento, Kai jis vradeda sugebėti pasisavinti. ir pritai- 
xinti pažintis. Naujo dalyko: pasakojimas | rojo jau, kad mokinys ne 
„tik jį supranta, bet moka išreikšti žodžiais. Išveiškimas idėjos yro 


2 145 = 


žodžiu yra tam tikras jos realizavimas, todel Žodinė išraiška yra 
pats pirmasis pritaikymas. Be to, mokinį prie to reikia ruošti viso- 
mis priemonėmis, iai jo kuriamąją iniciatyvą. 


3) Pratinimas pri 


aikinimų mokykloje ir gyvenime. Šiam reike-- 


lui tarnauja priemonės: rašto darbai, pasikalbėjimai, bandymai, už- 
daviniai ir t.t. Paprastas mokykloje pritaikinimas imamas siaures“ 
prasme, o pritaikymas gyvenime - platesne. Bendrai, pritaikymas 
baigia naujas pažinties pasisavinimą ir mokslą jungia su gyvenimo 
tika, todėl jis ir turi rasti vietos kiekvienoje pamokoje. 


Suvedę visus didaktinius pamokos momentus gauname šią schem: ` 
Didaktiniai pamokos momentai. 


I. Aperceptyvinė | a 
įžanga 2. 

1. 

nių davinių 3. 
patiekimas Aa 
II BE 

3. 

III. Didakti- La 
nis apdirbimas 1114. (2. 
Šiu 

IV. Atkartojamo- hd 
ji santrauka Lo. 
e 

V. Pritaikymas. E 
Nie 


Naujo dalyko skelbimas, 
Senų pažinčių priminimas. 


Atskiro konkretinio davinio patiekimas. 
Didaktinis jo apdirbimas. 
Trumpa (sąrango) santrauka. 


Atskiro konkretinio davinio pateikimas. 
Didaktinis jo apdirbimas. 
Trumpa santrauka. 


Tas pat kaip ir pirmoje dalyje. 
ie momentai, kaip sakyta, susieina. 


„ Atskirų pamokos dalių suderinimas. 


Galutinis išvados formulavimas. 


Pratinimas įsiminti naują pažintį. 
Kuriamosios iniciatyvos Zadinimas. 
Pratinimas daryti pritaikymus mokykloje 
ir gyvenimė. 


Mokytojo pasiruošimas prie pamokos ir jo srrendimas apie p° 


e A A aen meee 


simu, pavyzdžiui, tikras klausimas galėtų būti didaktinis mokyto | 


pasiruošimas prie pamokos ir jo autokritika. Tačiau šio klausimo 


tuo tarpu nenagrinėsime. 


Iš to, kas pasakyta, iki šiol aišku, kač 


mokytojui reikia iš anksto tinkamai pasiruošti prie pamokos. Visų 


pirma jis turi nustatyti mokomąją pamokos medžiagą ir siekiamąjį 


pamokos tikslą. Toliau, teks susipažinti su visais didaktiniais mo- 


mentais, nustatyti protinimo vyksmą ir pratimų vykdomąsias priemo- 


nes. Pagaliau, reikia išanalizuoti pamokos eigą, kas kiekvienoje 


dalyje darytina. Čia daug reiškia mokytojo pasiruošimas savo profo- 


sijai, pedagoginis sugebėjimas, o ypač pedagoginio patyrimo prakti- 


ka. Bet ar šiaip ar taip, beveik kiekvienoje atsiranda mažesnių ar 


didesnių trūkumų, nes visų pripuolamų atsitikimų negalima numanyti. 
Tad mokytojui reikia ne tik prieš pamoką pasirengti, bet ir po pa- 
mokos reikia daryti praėjusios pamokos apžvalgą, pasvarstyti, kas 
buvo gerai ar blogai, ir kurių priemonių reikia imtis pašalinimui 


trūkumų ~ surasti jų priežastis ir t.t. 


odžių, po pamokos reikalin- 


ga pedagoginė paties mokytojo sąžinės sąskaita arba autokritika. 

Iš pamokos turi būti naudos ir mokiniams ir mokytojui ir kraštuti- 
niausiu atveju nors mokytojui. Jis pramoksta surasti trūkumus, jų 
priežastis, juos atitaisyti ir tuo būdu mokytojo autokritika tampa 
mokinių pažangos veiksnys, o mokytojui pasisekimui laidas.Patie: c 
kytojo autokritika gali privesti prie to, kad per minimum laiko 
lima pasiekti maximum rezultatų. 


BR 


A. DORINIMO REIKALAS. 


Mokykla kaipo auklėjamoji įstaiga. 


"Nėra abejonės, kad mokykla, kaipo mokymo dekai yra vidų pir- 
ma protinimo,arba intelektualinio lavinimo įstaiga. Todel irgi 
"yra savaime aišku, kad intelektualinis mokinių išlavinimas yra 
tiesioginis ir pirmaeilis mokyklos uždavinys. Konstatuojant Site 
fcktą, čia man nesvarbu, kaip privalu suprasti protinimas, arba 
intelektualinis lavinimas, nes šiuo metu, pagal parinktąją tema, 
mums turi rūpėti mokykla kitokiu atžvilgiu, būtent, kiek ir kaip 
ji gali ir privalo būti Auklėjanoji įstaiga, ir todėl SEB - do- 
rinimo veiksnys. j 

Šitas klausimas tegali būti išspręstas sąryšyje su Kitiem 


E dviem klausimais, būtent: pirma, ar mokslą einąs mokykloje jau- 


nimas gali turėti pakankamai dorinio auklėjimo iš kitų pašauktų- 
jų veiksnių ir profesinių veikėjų, ir, antra, ar mokykla, :kaipo 
lavinimo įstaiga, pajėgia lemtai atlikti savo uždavinius bs auk- 
lėjamosioš pareigos. Pirmuoju klausimų lengvai patiriame, kad ša- 
lia mokyklos stovi du pašauktuoju veiksniu, kuriuodu privalo tu- 

' rėti auklėjamosios įtakos mokslą einančiam jaunimui: tai yra iš 

| vienos pusės šeima ir iš antros pusės Bažnyčia. Bet sykiu pigu pa- 
tirti, kad šeimos auklėjamoji įtaka paprastai yra apribota Zemes- 
nio jaunimo amžiumi, ix kad Bažnyčios įtaka yra pakreipta labiau 
siai į religinio gyvenimo sritį. Abidvi įtakos, aišku savaime, $g2- 
li reikštis netiesioginiu būdu ir mokykliniame jaunimo gyvėnime. 
„bet laikyti jas pakankamomis būtų per dideliu pasitikėjimu šeimos 
ir Bažnyčios reikšme šalia mokyklos reikšmės. Mokykla yra moksii 
einančiam jaunimui, galima sakyti, gyvenimo centras, kuris per 
mokytojus iš vienos pusės ir draugus iš antros pusés turi neišdil- 
domos veikmės į jaunųjų sielų dorinį nusistatymą gyvenime. Jei dar 
prisiminsime, kad pilnatvės, sutartinės.ir priklausomybės princi- 
pai reikalauja išlaikyti atatinkama santykiavimą tarp protinimo ir 
dorinimo, tai suprasime, kad naujos kartos išauklėjimas negali ap- 
sisiti be auklėjamosios mokyklos įtakos. O jei taip, tai mokykla 
"turi aiškios prievolės susirūpinti auklėjamąja pareiga. 

Šita prievolė juo labiau didėja sąryšyje su atsakymų į ant- 
rąjį klausimą, būtent -- sąryšy je su konstatavimu, kad mokykla, 
kaipo lavinimo istaige, nepajėgia lemtai atlikti savo tiesioginio 
"lavinamojo uždavinio be auklėjamosios pareigos. Mokyklos, pav., 
darbas reikalauja nuo mokinių tam tikro būdo, kad mokslas galė- 
tų būti einamas sistemingai, metodingai, patvariai. Mokyklos tvar- 
ka reikalauja tam tikros drausmės, kuri yra pagrįsta tinkamais 
doriniais santykiais tarp mokytojų ir mokinių. Mokinių draugavi- 


= 1480 


mas mokykloje turi reikšmės ne tik jų dorovei, bet ir jų lavini- 
mosi pažangai ir pakraipai. Jei mokykla neatsižvelgs į visus ši- 


iy tuos faktus ir nesutvarkys savo auklėjamosios pareigos sistemin- 


gai bei kompetintingai,.tai, savaime aiškų, ji negalės sėkmingai 
atsiekti savo tiesioginio ir pagrindinio tikslo, kuriuo yra tin- 
kamas intelektualinis. mokinių išlavinimas. | 

Reik net pasakyti daugiau: mokykla, kuri neturi teigiamo- 
sios auklėjamosios įtakos savo mokiniams, neišvengiamai turi jiem; 
neigiamosios doriniu atžvilgiu įtakos. Panašiai ir atskiras mcky- 
tojas, kuris nėra sąmoningas savo mkinių auklėtojas, paprastai 
yra jų demoralizuotójas. Iš Sion turi būti aiški ir visai teisė- 
ta išvada, kad kiekviena mokykla šalia savo tiesioginio ir. pirma- 
elio lavinamojo uždavinio turi. dar privalomo auklėjamojo uždavi- 
nio, ir, kad kiekvienas Mokytojas privalo būti sykiu savo moki- 
: nių auklėtojas. J : : 
. Supratimas.. Situ dalykų sai aktualiu mūsų laikais klausi- 
„tą apie vadinamąją auklėjamąją mokyklą, kurioje lavinimas būtų 
visuomet „jungimas su. auklėjimu, t.y. būtų visuomet auklė jamuo ju 
lavinimu.. „Panaudojimąs. lavinimo, objektų auklėjimo reikalams yra 
tačiau toli gražu nepakankamas „auklėjimo reikalui mokykloje. Pa- 
sirodo,. jog auklėjimas ET ypatingai ta jo dalis, kuri vadinama’ 


:. dorinimu, yra mokyklai labai. sudėtingas ir sunkus uždavinys, ku- 


ris reikalauja nuo mokytojų specijalaus teorinio ir praktinio pa- 
- siruošimo, sudarančio jų kompetentingumą auklėjimo srity je. 0 ka- 
dangi, kaip buvo sakyta, šitas kompe tentingumas sudaro moky tojams 
profesinę prievolę, tai mokytojams visai neišvengiama sąmoningai 
ir atidžiai rūpintis dorinimo teorija bei praktika. Šitos prie- 
volés įsisąmoninimas ir atatinkamas jai pasiruošimas itin svarbu: 
yra Lietuvos mokytojams katalikams del dviejų pagrindinių prie- 
žasčių: pirma, todel, kad lietuvių visuomenės ir todel sykiu lie- 
tuvių jaunimo išauklėjimas stovi labai dar žemai, ir, antra, to- 
del, kad katalikiškojo jaunimo auklėjimas uždeda ypatingų dorini- 
mo pareigų, kurios dar dar sunkesniu šiaip jau dorinimo uždavinį. 
Visas dorinio auklėjimo sunkumas glūdi tame, kad auklėtinis 
tegali tikrai dorintis sulig savo laisvu apsisprendimu. Jei šiais 
laikais yra teisėtai iškeltas aikštėn lavinimo darbe savarankiš- 
40j0 veiklumo principas, vadinamas pagal madą darbo principu, tai 
šitas principas žymiai daugiau turi reikšmės doriniam auklėjimui, 
negu net intelektualiniam lavinimui. Per intelektualinį lavinimą 
visgi tetiniu, arba teikiamuoju, metodu galima nemaža perteikti 
mokiniams žinių, „kurios. lavina jau vienu tik pasisavinimo faktu. 
Doriniame aukléjime perteikiamoji galia žymiai mažesnė, bet už- 
tat nelyginant didelė yra dorinio veikdymo pareiga, vedama pagal 


AA A“ 
K 149 > 6 

savarankiškojo veikimo principą. Jei sulig tuo skirtumu mokinys 
žymioje dalyje gali pasisavinti intelektualinį kultūringo protini- 
- mo tipą, tai dorinis kultūrinio žmogaus tipas tegali būti auklėti- 


“nio laimėtas laisvu apsisprendimu ir sunkiais išvidinės moralinis 
kovos žygiais. Šitoje kovoje jaunimui reikalingas autoritetengas 
"vadovas, patikimas patarėjas, Sirdingas draugas, mokąs kartais wel- 
kalauti, kartais paguosti, kartais padrąsinti, sykiu degti idealų | 
weile ir jiems sykiu aukoti brangiausias savo gyvenimo gėlės... 
ox Toks yra sunkūs, bet ir gražus mokytojo auklėtojo uždavinys. 
"Kaip šitas uždavinys privalo būti vykdomas mokykloje, štai klausi- 
mas, kuriuo turimė susidomėti šios paskaitos eigoje. Apribotas lai- 
kas verčia mane pasitenkinti vien klausimo bendrybėmis, apribojus 
auklėjimą vienu tik doriniu auklėjimu, arba trumpiau tariant - do- 
rinimu. Šitokioje bendroje mokyklinio dorinimo klausimo apžvalgo- 
je turėsiu trumpai paaiškinti dorinimo tikslus, priemones, auklė- 

- jamųjų veiksnių santvarką ir, pagaliau, paskaitą. aj e atbaigis- 
muoju dorinimo uždaviniu mokykloje. 


B. DORINIMAS MOKI KIOJE. | 


———— m A] 


Bet kuris tikslingas veikimas reikalauja visų pirma veikimo 

tikslų pažinimo ir sąmoningo nusista tymo nuosekliai siekti šituo: 
; tikslus. Be tokio pažinimo bei nusistatymo joks veikimas negali 

sekmingai atsiekti tikslo, kuris yra veikimui sykiu Ex pirmasis 
akstinas ir atbaigiamasis galas. Turint galvoje tai, kad dorinio 

auklėjimo tikslai mokykloje yra tie patys, ką ir dorinimo apskri- 
tai, mokytojui auklėtojui privalu visų pirma įsigyti susipratimo 
dorinimo tikslu klausime. Taigi, kokie yra bendrieji dorinimo tiks- 
lai? pl j | | 
| Kadangi sa) veikimas savo visumoje turi auklėtinį pa-' 

ruošti prie gyvenimo apskritai, tai dorinis auklėjimas atatinkamai 
tusi auklėtinį paruošti prie dorinio gyvenimo bei veikimo tikslų. 
Toki ah u būdu išeina, kad dorinimo tikslai galutinoje sąskaitoje yra 
tie patys, ką ir dorinio gyvenimo bei veikimo tikslai. Tačiau ši- 
tie tikslai yra dorinimui tólimesni tikslai, kurie néra siekiami 
auklėjimu tiesioginiu būdu, nes auklėjimas ne vykdo gyvenimo tiks- 
lų, bet tik prie jų ruošia jaunimą. Todel tolimesnių netiesioginių 
tikslų dorinimas turi artimesnių tiesioginių tikslų. Šitais arti- 
mesniais dorinimo tikslais yra faktinai tos dorinés vertybės, ku- 
rios dorinimo išdavoje turi susidaryti auklėtinio sieloje, kaipo 
pastovūs ir sąmoningi doriniai nusiteikimai, atatinką tolimesniems 
dorinimo tikslams, tarsi priemonės šiems pastariesiems atsiekti. 


<- 


sims 
Jei, pav., vienas iš dorinio gyvenimo tikslų yra moralinės gaily- 
bės realizavimas savo doriniame veikime, tai. atatinkama- ugdomoji 
vertybé, arba pastovus sąmoningas nusiteikimas“ bus” valios tvir- 
bumas, kaipo sudedamoji pagrindinė galingo būdo savybė. Dorinimas 
mokykloje , aišku savaime, tiesioginiu būdų LERB, vien Siekti ar- 
timesnio dorinimo tikslo, ogi nusakytu atveju - tos ugdomosios 
vertybés, arba pastovaus sąmoningo | nusiteikimo, kuriuo auklėtiny- 
Je yra tvirta valia, arba, plačiau tariant, tvirtas būdas. 
| „Taip dalykams stovint, kalbėti apie dorinimo tikslus, reis- 
kia kalbėti apie svarbiausius pastovius sąmoningus dorinius nusi- 
teikimus auklėtinyje,. kurio atatinka bendriems dorinio gyvenimo 


„bei veikimo tikslams. Kokie yra doriniai gyvenimo tikslai, nusta- 


to pasaulėžiūros mokslai, t.y. teologija ir filosofija, ogi dori- 
nė pedagogika, kaipo pritaikomasis mokslas ir dargi: priklausąs nuo 
pasaulėžiūros, pagal nustatytuosius pasaulėžiūros mokslų tipus,nu- 
stato savo tiesioginius artimesnius tikslus, arba atatinkamus gy- 
venimo tikslams pastovius nusiteikimus, auklėtinus auklėtinių sie- 
ae RA y 
Pagal krikščioniškąją pasaulėžiūrą, privaloma katalikams moky- 
tojams, skiriama visa eilé įvairių gyvenimo tikslų. Į juos mums 
tenka žiūrėti labiausiai dóriniu atžvilgiu. Nėsigilindamas į pla- 
tesnį gyvenimo tikslų tyrinėjimą, štengsiuos vien juos trumpai nu- 
statyti ir iš dalies formuluoti aptartimis. 

Artimesnis subjektyvinis gyvenimo tikslas yra žmogaus ‘galių 
išvystymas ir veikdymas kuriamajame darbe. Žiūrint vien dorinés 
gyvenimo srities, reikės pripažinti artimesnių subjektyviniu gy- 
venimo tikslu valios kultūra, kadangi valia yra žmogiškoji galia, 
atatinkanti visų pirma doros reikalui. Artimesnis objektyvinis gy- 
venimo tikslas yra aukšti tiesos, gėrio ir grožio idealai, reali- 
zuotini pasaulyje. Dorinei gyvenimo sričiai čia specijaliai atatin- 
ka doros tvarka, atremta į gėrio meilg.- Tolimesnis subjektyvi- 
nis gyvenimo tikslas yra laimingumas, pareinąs nuo vykdymo tikro- 
vėje aukštųjų idealų, nes pasiturėjimas gėrybėmis, kuriomis yra 
gyvenimo tikslai, patiekia padoraus pasitenkinimo jausmų» Dorinei 
gyvenimo sričiai čia atatinka tasai moralinis pasitenkinimas, ku- 
ris yra gaunamas, kaipo dorinės tvarkos vykdymo išdava, ir sudaro 
galimo žemėje laimingumo pagrindą. Tačiau galutinas, visiškas bei 
neprarandamas, žmogaus laimingumas atsiekiamas sykiu su tolimiau- 
siuoju objektyviniu eyvenimo tikslu, kuriuo yra pats Dievas, arba, 
kitaip tariant, pasiturėjimas Dievu, kaipo Aukščiausiąja Gérybe. 
Kadangi aukštieji tiesos, gėrio ir grožio idealai savo pirmuti- 
niais šaltiniais glūdi Dievo esmėje, tai ir žmogaus laimingumas, 
pareinąs nuo objektyvinių gyvenimo tikslų vykdymo, teįgaunamas pa- 


A O o a A 
> aa OERS L | 
stoviai ir neprarandamai pasiturėjime Dievu, arba aukščiausiame 

| dievotume, kas yra jau antprigimtinis, arba dangiškasis žmogaus 
stovis. l | E A“ 

| Tokiu. būdu dorinta gyvenimo tikslai suvedami prie šitokių 
keturių kategorijų: l. valios kultūra, kaipo vykdomoji doros gal. - 
bė, 2. doros tvarka, kaipo gėrio meilė, 3. padorus laimingumas, 
kaip doros, arba net visų objektyvinių gyvenimo tikslų siekimo iš- 
"dava, ir 4. pasiturėjimas Dievu, kaip galutinas dorinio gyvenimo 
"laimėjimas. Pirmieji trys tikslai yra siekiami taip ar šiaip dori- 
nio auklėjimo priemonėmis. Ketvirtasis tikslas, tiya tikras dievo- 
tumas; arba pasiturėjimas Dievu, yra jau siekiamas religinio auk- 
lėjimo priemonėmis ir todel yra priklausomuoju objektu religinimo 
mokslui. Negalėdamas čia gilintis į artimus doros ir religijos 
santykius, rišančius dorinį auklėjimą ir religinį auklėjimą į ar- 
tima savitarpinę priklausomybę, tesitenkinu daugiausiai vienu do- 


'riniu auklėjimu, kuris yra faktinai iš vienos pusės vedamuoju lai 


tu į religinį auklėjimą, o iš kitos pusės reikalauja sau iš šio 
pastarojo autoritetingos sankcijos ir religinės atramos. 

Pagal dorinio gyvenimo tikslus nesunku jau nustatyti dorinio 
auklėjimo tikslus, atatinkančius pirmiesiems, kaipo ugdomosios ver- 
tybės, arba pastovus sąmoningi. auklėjimo. nusiteikimai. Valios kul- 
tūrai, kuri yra vienas dorinio gyvenimo. tikslas, atatinka tas pa“ 
stovus bei sąmoningas nusiteikimas, kuris yra vadinamas tvirtu 
būdu, Doros tvarkai, kuri yra antras dorinio gyvenimo tikslas,at - 
tinka tas pastovus bei sąmoningas nusiteikimas, kuris yra vadina-- 
` mas jautria sąžine, ir kuris todėl sudaro antrą tiesioginį dori- 
"nimo tikslą. Padoriam laimingumui, kuris yra trečias dorinio gy- 
venimo tikslas, atatinka tasai pastovus bei sąmoningas dorinis nu- 
siteikimas, kuris yra vadinamas sugebėjimu būti laimingu visose 
gyvenimo aplinkybėse ir kuris todel yra trečias tiesioginis dori- 
nimo tikslas. Ketvirtam galutinam dorinio gyvenimo tikslui, kuris 
pavadintas pasituréjimu Dievu, atatinka tasai pastovus bei sąmo- 
ningas nusiteikimas, kuris vadinamas dievotumu arba religingumu. 
„Tačiau tikrai religingas dievotumas, kaip sakyta, sudaro jau tie- 


sioginį tikslą ne dorinimui, bet religinimui, kadangi jis jau išei- 


na iš prigimtosios doros ribų. 

Taigi bendriausiais dorinimo tikslais yra "Ra būdas, jau. 
ri sąžinė ir padorus laimingumas. Tvirtas būdas suima į save iš 
vienos pusės valios tvirtumą, o iš kitos pusės išlavintą bei su- 
valdytą jausmingumą, kuris paprastai vadinamas širdimi. Jei iš 
tvirto būdo nėra reikalo, praktinio aiškumo dėliai, išskirti tvir- 
tos valios, tai su širdimi yra kiek kitaip: širdies kultūra.rei“ 
lauja ypatingo atsižvelgimo jaunimo gyvenime ir ypač Lietuvoje, 


> 152 - 
kur visuomenės išauklėjimas turi ypatingų truky biy širdies kultū- 
ros atžvilgiu. Padarius Sita praktinę korektyvą logingojé {orini - 
mo tikslų schemoje, galutinai gauname mokykliniam doriniam “duklė- 
] jimui keturis bendrus tikslus, knpiais-.yrai Ll. tvirtas būdas, 

„2. jautri sąžinė, m sugebėjimas būti laimingu visose gyvetimo ap- 
- linkybėse ir.4. pilna entuzi jazmo širdis. ES AE 
Būdas yra pastovus bei išdavus laisvos valios nusiteikimas 
. vaduotis visame gyvenimo plote protingais motyvais, 'arba Princi- 

. pais.- Sąžinė yra pastovus bei sąmoningas žmogaus proto nūsitei- 
kimas vertinamai spręsti su saistomaja galia apie nuosavą“ "žmogaus 
"elgseną, įspėjant Ji. apie sumanytąjį veiksmą arba 'teisiant' įvyk- 
dytaji, kaipo gera arba blogą. - Sugebėjimas būti laimingu“ visose 
; Byvenimo. aplinkybėse „yra tasai pastovus bei nepalenkiamas dorinis 
. džiaugsmingumas, kuris laimėtas gyvenimo kovoje už doros“ "idealus, 
` padaro, žmogų  nepriklausomę nuo išviršinių dalykų, žmonių ir šiaip 
„jau nuo „kintamų gyvenimo aplinkybių.- Širdis dorine šito žodžio 

prasme, yra jausmingumas, nušviestas išmintimi, apvaldytas valia 
„Air pilnas ėntuzija zmo visam tam, kas yra tikra,. gražu ir Bera.- 
had: bend rie ji dorinimo tikslai, kurių neprivalo pamiršti ne. tik 

"auklėtojas, bet ir kiekvienas mokytojas, kuris, kaip sakyta; tuyi 
prievolės rūpintis, kiek ir kaip įmanydamas, savo okini dorini- 
mu.. r 2 ESA Tas 


"Nustačius dorinimo tikslūs, dera sudaryti doriniam auklėjimui 
kuo palankiausių sąly g4. Nuo palankių sąlygų pareina veikimo“ sek- 
mingumas, nors jos ir nėra aktyviai panaudo jamos tikslui siekti, 
kaip kad tai daroma su dorinimo priemonėmis. Vis dėlto sąlygos, 
kad ir pasyvaus pobūdžio, yra veikime ankstybesnės už priemonės. 
Todel, kol prieisime prie "dorinimo priemonių, visai DARBA susi- 
„domėti dorinimo sąlygomis. AA 

Nėra abejonės, kad S AN veikimui, ir todel dorinimui, 
gali būti nemaža įvairių palankių sąlygų. Žinoma, čia mums tegali 
rūpėti vien svarbiausios dorinimo sąlygos, be kurių dorinimas jo- 
kiu būdu negali būti sekmingas. Ir štai pasirodo, kad pagrindinė- 
mis dorinimo sąlygomis yra: 1, dorinis auklėtojo autoritetingumas, 
plaukiąs iš jo dorinio vertingumo, 2. auklėtinio pagarba auklėto- 
jui su pasitikėjimu jucju ir 3. dorinis auklėtojo bendravimas su 
auklétiniu. 

Pedagogikoje neabe jotina aksijoma yra tai, kad pedagogas ne- 

gali savo auklėtiniams perteikti arba net juose išvystyti to, ko 
pats ai bent tam tikrame minimaliniame pibes e. ¿ion lens- 


= 153 = 
yra čorinis autoritetingúumas, atremtas $ dorinį jo vertifauma.$1- 
ta są ly ga yra dorinimui ižvi“šinė ta prasmė, kač ji pareina Na) 
lėtiniui, taip sakant, iš viršaus; t. y. nuo auklėtojo, Jai iš au: 
Lėjimo pusės atatinka išvidinė sąly ga, koreliatyviré su p“ ¡mag ja. 
Tai yra aukléjimo pagarba auklétojui ir pasitikėjimas jo dorinių 
antoritetingumu. Šitų dviejų koreliatyvinių sąlygų, t.y. išvirši- 
nės bei išvidinės, dar nepakanka doriniam auklėjimui. Auklėtojas 
gali turėti tinkamo dorinio autoritetingumo; auklėtinis gali jaus- 
ti jam pagarbos sù pasitikėjimu, bet vis delto faktino dorinimo 
gali nebūti, jei auklėtojas ir auklėtinis nesueina į santykiavimą, 
kuriuo yra dorinis bendravimas. Iš psichologijos yra žinomas in- 
terpersonalinės, arba lietuviškai tariant, tarpasmeninės difuzi- 
jos dėsnis, pagal kurį asmenybių apraiškos yra asimiliuojamos sa- 
" vitarpinėje asmenų įtakoje. Šitas bendras psichologinis dėsnis 
"randa pritaikymo irgi doriniame auklėtojo ir auklėtinio bendravi- 
me, ir dargi taip, kad, juo stipresnė yra auklėtojo dorinė asme- 
"nybė, juo ‘naudingesnė yra auklėtiniams i. dorinė "įtaka, pareinan- 
ti iš dorinio bendravimo. “p i IA Ta 
Kalbant dabar apiė Aci Na skyrium, dera' 
"visų pirma pabrėžti, kad dorinis auklėtojo autoritetingumas tėra 
viena tik gero pedagogo žymė, "kuri dia mums ypatingai rūpi. Šiaip 
jau auklėjime daroma“ Skirtimo tarp. Objektyvinio EP subjektyvinio 
j eutoriteto. Objektyvinis“ autoritėtas pareina mokytojui nuo parei-- 
Eu, kuriomis jis yra įgaliotas, taip sakant, iš viršaus. Ogi 'sub- 
jektyvinis moky tojo autoritetas pareins mokytojui nuo dorinės jo 
a Mokytojo dorinis autoritetingumas sekmingiausiai pasi- 
reiškia tada, kai objektyvinis bei subjektyvinis, arba išviršinis 
o išvidinis autoritetas, sutampa sykiu jo asmeny je. Nesunku įsi- 
"tikinti, kad išviršinis autoritetas, rieparemtas asmeniniu autori- 
tetu, dažnai gali pasiročyti netvirtas ir net gali Anal susi- 
xompromituoti stokstant asmeniniam autoritetingumui: Bet, jei tai 
yra bendra tiesa kalbant apie pedagogiją apskritai, tai dorinimo 
dalykuose ji įgauna visai specijalios reikšmės. Čia tenka konsta- 
tuoti ne tik faktinoji asmeninio autoriteto pirmenybė, bet ir aiš- 
ki persvara. Anklėtojas, ne "ris asmeninio autoritetingumo dori- 
nimo dalykuose, gali ne tik neatsiekti savo tikslo, bet dar su- 
kompromituoti visą dorinimo reikalą. Todėl tikras auklėtojas do- 
rinimo dalykuose turi visų pirma pasikliauti savo asmeniu vertin- 
gumu ir tik tam tikrais atvejate Lini a išviršiniu savo autori- 
tetu. 2 i i 
Visa tai yra suprantama dorinimo prigimties šviesoje. Dori- 

nimas iš esmės reikalauja laisvo apsisprendimo iš auklėtinio pu- 
sès. Iš viršinis autoritetas užsimeta auklėtiniui iš viršaus daž- 


> == 154 - | 
„niausiai drausmės vardu, tuo tarpu kad asmeninis išvidinis auto- 
ritetas įtikrina pavyzdžiu ir įteigiamai paskatina apsispręsti de- 
ramu būdu. O kadangi dorinis auklėtojo autoritetas yra būtina są- 
"lyga dorinimui apskritai, tai tuo pačiu auklėtojas turi profesi- 
nės prievolės įsigyti dorinio autoritetingumo auklėtinio akyse do- 
rinio savo gyvenimo žygiais. Tuo tarpu dorinio autoriteto įsigi- 
jimas reikalauja apsipažinti su principais, kurie tvarko naudoji- 
masi autoriteto teise ir autoriteto prievolės vykdymą. Pavy zdžio 
dėliai paminėsiu keletą tokių principų. l. Auklėtojas privalo są- 
moningai, nuosekliai ir taktingai stengtis įsigyti autoriteto sa- 
vo auklėtinių akyse. 2. Auklėtojas privalo pradėti reikštis savo 
autoritetu kuo jauniausiame auklėtinių amžiuje. 3. Auklėtinio bren- 
dimo vyksme auklėtojas privalo nuosekliai eiti nuo išviršinio pa- 
dėties autoritetingumo prie išvidinio savo dorinės asmenybės auto- 
ritetingumo. 4. Asmeninis auklėtojo autoritetingumas privalo būti 
pagrįstas tvirtu pačio auklėtojo nusistatymu gerbti savo gyvenime 
bei veikime dorinio dėsnio autoritetą. 5. Autoritetingas auklėtojo 
pasireiškimas privalo būti rimtas, drąsus ir įteigiąs auklėtiniui 
pasitikėjimą. 6. Auklėtojui nevalia niekados vartoti savo autori- 
teto į blogą. 

Jei autoritetingumas yra dorinimo sąlyga, pareinanti nuo auk- 
lėtojo, taip sakant, iš viršaus, tai pagarba auklėtojui yra sąly- 
ga, pareinanti nuo auklėtinio tarsi iš vidaus. Autoritetingumas ir 
pagarba yra tad dvi dorinimo sąlygos, kuriedvi atatinka viena ant- 
rai koreliatyviniu būdu ir yra net priežastingame tarp saves sąry- 
šyje, kadengi be auklėtojo dorinio autoritetingumo negali būti iš 
auklėtinio pusės ir tinkamos pagarbos. Kai auklėtojas pateisina sa- 
vo autoritetingumą ne tik savo padėtimi, bet ir doriniu savo vertin- 
gumu, galima visai tikėtis, kad faktinai jis naudosis priderama jan 
pagarba. 

Pravers net čia pažymėti, kad doras auklėtojas turi ne tik tei- 
sę naudotis savo auklėtinių pagarba, bet ir prievolę laimėti šitą 
pagarbą savo auklėtinių širdyse ir, būtent, todel, kad be pagarbos 
iš auklėtinių pusės dorinimas tampa tiesiog negalimu. Rūpinimasis 
laimėti auklėtinių pagarbą praktikoje beveik visiškai yra suvedamas 
prie rūpinimosi pateisinti doriniu būdu savo autoritetinguma, pa- 
reinantį iš auklėtojo padėties, ir prie pastangų deramu būdu naudo- 
tis savo autoritetu dorinio auklėjimo reikalams, 

Tarp kitko šitame klausime auklėtojas turi skaitytis su pati- 
riamuoju faktu, kad jaunimas yra lygiai linkęs gerbti tai, kas yra 
pagarbos verta, ir pašiepti bei niekinti tai, kas yra juokinga,blo- 
ga, arba prieštarauja jo prigimtojo išsivystymo pakraipai. Savo nu- 
sistatymu, veikimu ir šiaip jau įvairiais pasielgimais auklėtojas 


gali patiekti jaunimui, medž iagos jo paa Gi gerbti arba jo pa- 
linkimui niekinti. Jei auklėtojas. sugeba atsiekti pirmosios išda- 
vos, dorinimo darbas pasidaro“ lengvas, kadangi pagarba didina klus- 
numą, palengvina jo, vykdymą, sukelia entuziazmo idealams ir šiaip 
jau paspalvina. dorine nuotaika visą auklėjamąjį darbą. Jei auklė- 
tojas savo nusistatymu, veikimu ir pasielgimais patiekia medžiago: 
jaunimo. palinkimui niekinti, dorinimo darbas pasidaro nebeįvykdor:. 
Tokiais atvejais kuo daugiausia auklėtojui tegali pasisekti palai 
kyti išviršinė baudžiamoji, drausmė, kuri tačiau negali pereiti į 
išvidinę drausmę, teturinčią dorinės reikšmės. Žodžiu sakant, auk- 
¿8*ojas turi nusimanyti, kad būti vertam savo auklėtinių pagarbos 
ir stengtis pagarbą laimėti savo auklėtinių širdyse auklėtojui ne 
tuščios ambicijos užgaida, bet būtina sekminga dorinimo sąlyga. 
Sykiu su pagarba pageidaujamas yra iš auklėtinių pusės tam 
tikras pasitikėjimas, kuris yra, jei ne būtina, tai labai geistina 
ekmingumo dorinimo sąlyga. Manyčiau, "kad pasitikėjimas yra pagrįs- 
tas. tikru žmogiškumų, kurį auklėtiniai jaučia savo auklėtojuje, if 
kurį auklėtojas taiko savo. santykiams, su auklėtiniais. Jei auklėti- 
nis, kaipo toks, palygintas su savo auklėtoju, nėra dar visai suau- 
ges ir subrendęs Žmogus, tai dar nereiškia, kad auklėtojui leista 
apsieiti su savo auklėtiniais taip, tarsi jie nebūtų žmogiškais as- 
menimis. Panašiai, kaip yra galima, vaduojantis krikščioniškąja et. 
ka, žmogiškai bendrauti apaštalavimo tikslais su visai tamsiais žmo- 
nėmis, arba net su žmonėmis, paskendusiais ydose bei nusižengimuo- 
se taip irgi galima visai žmogiškai.bendrauti su vaikais ir jauni- 
mu, neduodant net jiems pažinti, kad jie yra kitokiais Zmonémis,k:*-: 
suaugę Žmonės. Sugebėjimas apsieiti su vaikais ir jaunimu rimtai 
ir tikrai žmogiškai bene bus tikro pasitikėjimo paslaptis. 
Pasitikėjimas yra auklėtinio kokybė, kuri tiesioginiu būdu Ve 
da prie trečiosios pagrindinės dorinimo sąlygos, būtent, prie dor:.-- 
nio bendravimo tarp auklėtojo ir auklėtinio. Kai iš vienos pusės 
uklėtojas yra įgijęs autoritetingumo auklėtinių akyse, kai iš ant- 
ros pusės auklėtiniai jaučia savo auklėtojui pagarbos su pasitikė- 
jimu, telieka auklėtojui ir auklėtiniams sueiti į faktinąjį bendra- 
vinga, kad galėtų įvykti toji dorinė difuzija, apie kurią buvo anks- 
TEGAN paminėta. Dorinimas negali būti apribotas. doriniais pamokymais, 
kurie taip daínai virsta sausais moralizavimais, ir negali búti te- 
atremtas vien į drausmės reikalavimus. Ksd jis galėtų iš tikro pa-. 
traukti auklėtinius ir įkvėpti jiems tvirto dorinio nusistatymo, 
reik, kad doriniai pamokymai būtų paremti pačio auklėtojo doriniu 
gyvenimu, ir kad auklėtiniai galėtų įsitikinti, kad auklėtojo skel- 
biami principai yra ne tik .jiems peršami, bet ir vykdomi asmeninia-- 
me auklėtojo gyvenime. Žočžiu tariant, tarp auklėtojo ir auklėtinio 


- 156 - 
privalo būti gyvo dorinio bendravimo, tinkamai sutvarkyto tik mo- 
kykloje pamokų metu, bet ir šiaip jau prie kiekvienos progos, kā- 
da auklėtojas ir auklėtinis gali ir net privalo sueiti krūvon. 

Iš to, kas pasakyta apie dorinimo sąlygas, dera padaryti, vi- 
sai teisėta išvada, kad bet kuris mokyklos mokytojas turi atatik- 
ti dorinimo sąlygoms, kadangi, kaip jau buvo nustatyta, kiekvie- 
"nas mokytojas turi profesinės prievolės būti sykiu auklėtoju.Tai 
fektinai reiškia, kad mokytojai, be reikiamų intelektualinių kv“. 
lifikacijų lavinimo atžvilgiu, privalo pasižymėti reikiamomis dc: i- 
nėmis kvalifikacijomis auklėjimo atžvilgiu. Kitaip tariant, į reż- 
kalautinas profesines mokytojo kvalifikscijas privalu įtraukti 
bent minimalinis dorinis korektiškumas ir teorinis bei praktinis 
pasiruošimas eiti dorinimo pareigą. Negalima nepastebėti, kad dor:. 
nės mokytojo kvalifikacijos yra daug sunkiau įgijamos, negu inte- 
lektualinės jo kvalifikacijos. Šitoms dorinėms kvalifikacijoms: 
įsigyti yra reikalingi ir dorinis taktingumas, kuris yra žymioje 
dalyje įgimtas, ir geras išauklėjimas, kuris yra žymioje dalyje 
šeimos nuopelnas, ir čorinis vertingumas, kuris yra sunkios kovos 
su savimi ir pasauliu laimėjimas, ir teorinis susipratimas, kuris 
yre sąmoningų studijų išdava, ir praktinis patyrimas, kuris yra 
pratybų išdava, ir faktinas sugebėjimas dirbti dorinimo darbą,kas 
yra visų suminėtų sąlygų realizavimas gyvoje auklėtojo asmenybėje. 


III. Pagrindinės dorinimo priemonės. 


Kai yra nustatyti dorinimo tikslai ir sąlygos, tenka susirū- 
pinti. priemonėmis, kad galima būtų padaryti aktyvių laimėjimų sie- 
kiant tikslus. Taigi, kokios yra svarbiausios dorinimo priemonės? 
- Buvo jau sakyta, kad dorinės vertybės yra auklėtiniui ne perte”- 
ziemos, bet jame išvystomos. Tai reiškia, kad dorinimo priemonė: 
turi būti ieškomos išvystomojoje ugdymo pareigoje. Šita išvysto: 
dorinimo pareiga reiškiasi visų pirma skatinimu ir drausminimu. 
Skatinimas išvysto reikiamus nusiteikimus tiesioginiu būdu, tuo 
tarpu kad drausminimas, saugodamas nuo iškrypimų ir reaguodamas 
prieš juos, jei jie yra įvykę, išvysto auklėtinyje tam tikrų nusi- 
teikimų netiesioginiu búdu.- Skatinimas ir drausminimas savo ruoZ- 
tu reiškiasi specijalesnėmis pareigomis. Taip, skatinimas įvyksta 
per pratinimg, pamokymą ir įkvėpimą. Pratinimu sudaromas geras 
įprotis. Pamoxymu įprotis racijonaliai pamatuojamas ir auklėtinio 
sąmoningai pasisavinamas. Pagaliau, įkvėpimu įprotis daromas pa- 
tikimu būsiamajam laikui, t.y. veikdomas ateičiai. Drausminimas 
įvyksta per priežiūrą ir numatomąją bei baudžiamąją drausmę. Prie- 
žiūra spiria auklėtinį atlikti tai, kas yra darytina, ir stengiasi 
sukliudyti auklėtiniui iškrypti iš deramų vėžių. Numatomoji draus- 


Aki L ¿TG aa 
- 157 - O i ai 
mė stengiasi pastatyti auklėtinį į tokias aplinkybes, kad jam kuo 
lengviaus būtų atlikti tai, kas darytina, ir nedaryti to, kas yra 
vengtina. Baudžiamoji drausmė reaguoja prieš įvykusius jai auklė- 
tinio pasielgimus, kai juose yra tiesioginio prasižengimo. Pasiro- 
do, kad šitos smulkesnės "skatinimo bei drausminimo pareigos ir yra 
paprastos dorinimo priemonės. Tokiu būdu pagrindinės dorinimo prie- 
monés yra: l. pratinimas, 2. pamokymas, 3. įkvėpimas, 4. priežiū- 
ra ir 5. numatomoji bei baudžiamoji drausmė. Apie kiekvieną iš ši- 
tų priemonių pravers šis tas reikalingiausio pasakyti. 

Pratinimas, imamas kaipo dorinimo priemonė, gali būti supran-- 
temas dvejopu atžvilgiu, būtent, iš vienos pusės kaipo auklėtojo 
veiksmas, kuriuo auklėtinis yra pratinamas prie konors, ir iš ant- 
ros pusės, kaipo pačio auklėtinio veiksmas, kuriuo jis papranta +“ 
nors daryti ir įgauna atatinkamo įpročio. Tikrai suprastas pratini- 
us, kaipo dorinimo priemonė, apima abudu tuodu atžvilgiu: ir pra- 
tinima iš auklėtojo pusės ir pratinimąsi iš auklėtinio pusės. Ir 
reik net konstatuoti, kad tvirtas įprotis tesudaro vien tada, kai 
pratinimo ir pratinimosi priemonés solidariai sutaria tarp saves, 
bet ne neutralizuojasi priešinga pakraipa. Doriniame auklėjime ,kur 
auklėtinis tik palengvėl pereina nuo nesąmoningo prie sąmoningo 
stovio, auklėtojui tenka savo protu ir savo valia papildinėti gerų 
įpročių sudarymu auklėtinio proto ir valios.trūkybes. Geras įpro- 
tis aplengvinė laisvą valios apsisprendimą protingu principu, kai 
iš einančiam iš po auklėtojo globos auklėtiniui tenka nepriklauso- 
mai bei laisvai nusistatyti gyvenimo praktikoje. Iš Sion galima 
lengvsi pastebėti, kad dorinio auklėjimo bėgyje svorio centras nuo- 
sekliai turi būti keliamas nuo pratinimo iš auklėtojo pusės į pra- 
tinimąsi iš auklėtinio pusės. | 

Pratinimas iš auklėtojo pusės reiškiasi paprastai tvarkymu aleg 
įsakinėjimu, Tvarkymu auklėtojas pretina auklėtinį prie tvarkos ¿o 
gyvenime bei veikime, Įsakinėjimu jis pratina auklėtinį užlaikyt.. 
tvsrkos taisykles. Abi šitiedvi priemonės turi didelės reikšmės 
dorinio auklėjimo pakraipai ypač jauniausiame auklėtinio amžiuje. 
¿dlima net sakyti su pilnų tikrumu, kad auklėtinis, kurio auklėji- 
mo 13 mažens nebuvo užlaikoma tvarka, ir kuriam nebuvo davinėta iso 
kymų, negali būti gerai išauklėtas ne tik išviršiniu, bet ir išvidi- 
niu doriniu būdu. Tuo tarpu tvarkymas ir jsakinéjimas turi savo 
principus, objektus, taktiką, apie kuriuos auklėtojas turi gerai 
"usimanyti. Negalėdamas užtrukti šitame klausime, pavyzdžio déliai, 
veminésiu tris įsakinėjimo principus. Pasirodo, būtent, kad sulyg 
‘oriniu auklėtinio brendimu įsakinėjime turi vis labiau reikštis 
“zys tendencijos: l. turi vis labiau didėti įsakinėjimo ekonomija, 
2. įsukinėjimo objektas turi darytis vis labiau bendras, ir 3. jse- 


= .158-> 


kinėjimo griežtumas turi kas kart mažėti, 

Tvarkymas ir įsakinėjimas, kaip sakyta, yra pratinimo priemo- 
nės, kuriomis naudojasi pats auklėtojas. Iš auklėtinio pusės pra- 
"tinimui atatinka pratinimasis, kuris įvyksta veiksmais, pačio auk- 
lėtinio pastangomis atliekamais. Šita prasme ne tik tvarkos užlai- 
kymas ir įsakymų pildymas, bet gangreit visas auklėtinio gyvenimas 
bei veikimas gali tiekti priemonių doriniam pratinimuisi: ir. dar- 
bas, ir žaidimai su sportu, ir jvairios pratybos, ir draugiškas 
bendravimas su savivalda ir tvarkymasis ir t.t. Visa tai gali sy- 
kiu patiekti sumaniam auklėtojui tinkamų progų, taip paskatinti 
auklėtinius prie veikimo, kad jų veiksmai turėtų jiems patiems au'-- 
lėjamosios reikšmės ir tarp kitko pratinimosi atžvilgiu. 

Einant prie antros pagrindinės dorinimo priemonės dera visų 
pirma pasakyti, kad dorinis pamokymas yra neabejojant viena iš sv: — 
biausių dorinimo priemonių. Dorinis pamokymas, tinkamai suprastas, 
ir pedagogiškai pravestas, labai griežtai skiriamas nuo sauso mora- 
lizavimo, kuris nesiskaito nei su tikrų dorinių pamokymų užđa vi- 
niais, nei su jų deramais dalykais, nei su jų tinkamu būču, nei su 
jų galimomis lytimis, nei su jų privaloma santvarka. 

Dorinių Sa uždaviniais yra, pirma, konstatuoti dorinės 
pricvolės buvimas ir paakinti tuo auklėtinis del jo deramo elgimo- 
si; antra, pamatuoti dorinė prievolė pačio dalyko esme arba lais- 
vai pripañint AY pateisinto autoriteto įsakymu; trečia, patiekti 
protingų motyvų veikimui pagal prievolę ir pašalinti kliūtis. pri- 
valonai veikimo pakraipai, ir, ketvirta, raginti auklėtinis nagri- 
nėti bendras savo nusistatymas ir pasielgimai pripažintos dorinės 
prievolės šviesoj. Faktinai dorinių pamokymų uždaviniais stengia- 
masi patiekti valiai protingų motyvų ir išauklėti įspėjamosios bei 
teisiamosios sąžinės balsą. Tai ir atsiekiama, kaip matėme: 1. do- 
rinés prievolės konstatavimu, 2. jos pamatavimu, 3. jos motyvavi- 
mu ir 4. auklėtinio dorinés autokritikos išvystymu. 

Dorinio pamokymo dalyką, arba objektą, nustato bendras, arba 
specijalus dorinimo tikslas. Tokiais atvejais tenka paaiškinti tiz; 
lo, kaipo dorinės vertybės, esmė, nustatyti atatinkamas jam uždavi- 
nys, Nurodyti dorinimosi sąlygos ir priemonės ir panašūs dalykai. 
Pav., auklėtojui tenka rūpintis tuo specijaliu dorinimo uždaviniu, 
kuriuo yra politinis auklėjimas. Tokiu atveju auklėtojas turi iš- 
aiškinti kokios yra dorinės politinio gyvenimo dorybės, kurios yra 
politinio auklėjinc tikslsis; kokia yra politinių dorybių reikšmė 
kultūriniam visuomenės gyvenimui; kokios yra politinio aukléjimosi 
sąlygos brendimo metu; kokios yra tokio auklėjimos priemonės ir t.t. 

Kalbant apie dorinių pamokymų būdą, tenka skaitytis su dviem 
pagrindiniais reikalavimais. Pirmasis reikalavimas: doriniai pamo- 


- 159 - 


kymai, kaipo pamokymai, turi atatikti visoms metodologinėms proti- 
nimo taisyklėms. Antras reikalavimas: doriniai pamokymai, kaipo 


¿doriniai, turi. būti kiek galint stipresniais akstinais doriniam 


veikimui. Čia nėra galimybės kartoti visų protinimo taisyklių. Te- 
priminsiu vien svarbiausiąsias, kurios ypač privalu minėti mūsų 


-laikais. Pirma, doriniai pamokymai turi atatikti apercepcijos prin- 


cipui, kuris reikalauja, kad mokyme būtų nuosekliai einama nuo to, 
kas yra Žinoma, prie to, kas yra žinotina; nuo to, kas yra artima 


„prie to, kas yra tolima, bet siektina. Antra, doriniai pamokymai 


turi atatikti vaizdumo principui, kuris reikalauja, kad mokyme. bū- 
tų nuosekliai einama nuo juslinio prie protinio pažinimo; nuo to, 
kas yra konkretu, prie to, kas yra abstraktu, atitraukta. Trečia, 
doriniai pamokymai turi atatikti savarankiškojo veikimo principui, 
kuris reikalauja, kad auklėtiniui be reikalo nebūtų primetama jo- 
kių pažinčių, kurias jis pats gali įsigyti savarankiškuoju patyri- 
mu bei protavimu. Savarankiškojo veiklumo principas yra geriausiai 
išlaikomas, kai protinimas yra vedamas heuristiniu, t.y. randamuo- 


„ju būdu. Savaime suprantama, kad dorinis principas auklėtinio for- 


muluotas randamuoju būdų, turės jam daugiausia įtikrinamosios bei. 


„vykdomosios galios. 


Jei kartais norėtume žinoti, kodel mūsų laikais Poerster'io 
dorinimo mokslas turi tokio nepaprasto pasisekimo, tai tarp kitko 
turėtume pripažinti, kad tai įvyksta todel, kad Foerster'is, daug 


_nekalbédamas apie didaktines taisykles, faktinai visas minėtąsias 


taisykles labai gerai išlaiko praktiniame dorinimo mokslo pastaty- 
me.- Tiek apie dorinius pamokymus didaktiniu atžvilgiu. 

Doriniai pamokymai, imami specijaliai doriniu atžvilgiu, turi 
dar atatikti specijaliams dorinimo reikalavimams. Šituo atžvilgiu 
jie privalo turėti kuo daugiausia judinamosios galios, arba,kitaip 
tariant, turi būti kuo stipriausiais akstinais doriniam veikimui. 
Čia svarbu, kad doriniams pamokymams būtų sudaroma tinkama dorinė 
nuotaika, ir kad per dorinius pamokymus būtų lemtai atsižvelgiama 
į aukštuosius jausmus ir, tarp kitko, į estetinio jausmo susideri- 
nimą su dorinių principu. Dorinė nuotaika per dorinius pamokymus 
atsiekiama visų pirma tuo, kad pats auklėtojas yra persiėmęs dori- 
nio dalyko svarba, didybe ir grožiu ir leidžia šitam savo nusitei- 
kimui padoriai pasireikšti aikštėn. 

Einant prie dorinių pamokymų lyčių, tenka patirti, kad dori- 
niai pamokymai esti trijų pagrindinių lyčių. Tai būtent yra: 1.do- 
rinio turinio papasakojimas, 2. svarstomasis dorinio turinio pasi- 
kalbėjimas ir 3. dorinių principų formulavimas bei sisteminimas. 
įdomu pažymėti, kad dorinis papasakojimas labiausiai atatinka vaiz- 


- 160 - 

dumo principui ir yra dažniausiai taikomas pasakų pavidale. jaunia: 
siam vaikystės amžiui. Svarstomasis dorinio turinio pasikalbėji- 
mas :atatinka labiausiai apercepcijos principui ir yra taikomas di 
"nisūsiai viduriniam jaunimo amžiui. Pagaliau dorinių principų fe 
mMulavimas bei. sisteminimas labiausiai atatinka savarankiškojo ve 
luno principui ir yra dažniausiai. taikomas vyresniam jaunimo .am- 
""žiui. Tiesa, šita schema:yYa. gana. lygstamosios vertės. ; nen 

Del dorinių pamokymų santvarkos ;reik visų pirma žinoti,. kad 
doriniai pamokymai. gali būti pripuolami, ir: sistemingi. Pripuoltamie- 
ji doriniai pamokymai gali būti daromi sąryšyje su mokomaisiais 
dalykais,' arba; be: sąryšio su jaisiais. Pripuolamieji:doriniai pa- 
mokymai, daromi be, sąryšio. su mokomaisiais dalykais, gali būti pa- 
vieniais ir-sutelktiniais pagal tai, ar jie yrą:daromį atskiriems 
auklėtiniams arba visai jų grupei. Pripuolamias-doxinis „pamokymas 
gali dargi būti:surištas su lektūra, arba skaitybaj, gali“ būti su- 
rišti'su religijos: mokslo pamokomis, arba teikiami. pasauliniame do- 
ros moksle. me i i Karo EE MA E 

Nėra abejotina, kad pripuolamieji:doriniai pamokymai privalo 
būti daromi mokykloje prie kiekvienos tinkamos.¡progos prideramu 
būdu. Tarp kitko šiais laikais būtų nedovanotinu mokytojo. apsilei- 
dimu dorinimo atžvilgiu, jei jis nesistengtų išnaudoti savo dėsto- 
“mojo dalyko doriniam mokinių susipratimi,i kiek šitas jo dalykas 
teikia gerų progų daryti dorinių. pamokymų, taip sakant, visai ne; 
Čiomis, pav., tam tikromis pastabomis; paaiškinimais, išvadomis, 
tam tikrų “jausmų su“adinimu ir t.t. Šiais laikais visiems pedago-- 
gans turi būti aišku, kad mokymas turi būti dorinamuoju mokymu, a 
ba plačiau tariant, kad lavinimas turi būti auklėjamuoju lavinimu. 
Apie 'pripuolamus dorinius pamokymus sąryšyje su dėstomaisiais daly- 
kais Poerster'is tarp kitko išsireiškia šitokiu būdu: „Šalia reli- 
gijos mokslo, doros mokslo ir trumpų pripuolamyjy dorinių pasikal- 
bėjimų, visos mokomosios medžiagos persunkimas doriniu predu yra 
pagrindinė padedamoji priemonė dorai auklėti mokyklos gyvenime” 
(Schule und Charakter, Zürich 1920, 277-8 p.p.). 

Negali būti abejonės irgi apie tai, kad jokioje mokykloje ne- 
galima apsieiti be dorinių pamokymų, daromų be sąryšio su dėsto- 
maisiais dalykais. Iš vienos pusės direktorius su savo padėjėju, 

o iš antros pusės klasės auklėtojas, jau vien tik drausmės reika- 
lais ne kartą turi daryti mokiniams pastabų dorinio turinio, ir jei 
jie nori, kad jų doriniai pamokymai būtų sekmingi, turi savo reika- 
lavimus taip ar šiaip pamatuoti bei motyvuoti. Šitie pripuolamieji 
doriniai pamokymai gali būti daromi numatomuoju būdu, tiy. anksčia: 
negu koks Drasižengimas“ yra įvykęs, ir-baudžiamuoju būdu, t.y. os. 
ča, kai prasižengimas yra jau įvykęs. Doriniai pamokymai, darom“ 


~ 161 ~- 


numatomuoju būdu, pasitaiko nedažnai, nes tai neįeina į tiesiogi- 
i. nę mokyklų programą griežtai formuluotu būdu. Ogi doriniai pamoky- 
mai, daromi baudžiamuoju būdu, dažniausiai mažai įtikina, nes jų 
"pamatavimas prasižengusiems mokiniams dažniausiai neatrodo patiki- 
mas del momento aplinkybių. Labai tad pasitikėti pripuolamais dori- 
niais pamokymais mokykloje netenka, nors principijaliai negalima 
paneigti, kad jie gali būti labai naudingi, kai yra sumaniai “tai => 


komi prie kiekvienos tinksmos progos. Būtent, laisvos mokytojų 1% 
mokinių paskaitos, pasikalbėjimai su visa klase, arba su atskiro- 
mis mokinių grupėmis rūpimaisiais klausimais, aptarimas paskaity- 
tos literatūros ir aktualių įvykių ir kitos mokyklinio gyvenimo 
progos gali sekmingai tarnauti dorinimo tikslams. Tačiau, kaip pa- 
minėta, visos šitos pamokymo priemonės negali būti laikomos pakan- 
kamomis mokykliniame: dorinime. | o 

Pasirodo, jog iš visų iki šiolei paminėtų priemonių vienas 
tik religijos mokslas gali reikštis visais sistemingais pamokymai: 
dorinimo tikslu. Bet sykiu reik pastebėti, kad per religijos pa- 
mokas paprastai yra patiekiamas, taip sakant, religinis doros me... 
las, kuris turi sau tinkamą turinį, pamatuoja tam tikrų būdu doro- 
reikalavimus, ir suteikia doriniams pasielgimams visu pirma reli- 
ginių motyvų. Religinis. doros mokslas tarsi teikiamas žmogui iš 
viršaus, jo tiesos yra statomos į sąryšį su galutinuoju žmogaus 
tikslu, taip sakant, deduktyviniu būdu; šitos tiesos yra pamatuo- 
jamos visų pirma autoritetu, ir pagaliau jos spiria vaduotis el- 
gimiesi reiliginiais įsakymais. Taip bent dažnai atsitinka su do- 
ros reikalu per religijos mokslo pamokas. Tuo tarpù ta pati dora 
galima labiau rišti su faktinuoju Žmogaus gyvenimu; jinai galima 
labiau pamatuoti prigimtuoju Žmogaus protu, einant induktyviniu 
būdu nuo patirtinų tiesų prie dorinių principų formulavimo bei 
sisteminimo; pagaliau, be reiiginių motyvų galima iš pradžios do-- 
riniams pasielgimams sudaiyti įvairių racijonaliy motyvų, kurie 
pirmuosius aplengvintų ir sustiprintų. Kitaip tariant doros moks- 
las nė tik galima tiekti iš viršaus, bet ir statyti iš apačios 
taip, kad, jei jo viršūnė remiasi dangumi, jo pagrindas būtų tvir-- 
tai atremtas į žemę. Šitam pastarajam reikalui ir skiriamas vis 
dažniaus pasaulinis doros mokslas, kuris vid delto iki šiol nėr- 
dar radęs visuotino pripažinimo, ir ypač ten, kur yra ginamas Te- 
liginis doros mokslas. 

; Nesigilindamas į painią problene apie religinio ir pasauli- 
nio doros mokslo santykiavimą,. tepažymėsiu, jog mokyklos progra- 
ma-minimumas šitoje srityje reikalauja: 1. kad religijos mokyto- 
jas visai rimtai atsižvelgtų į aktualaus pasaulinio doros mokslo 


162 - 


reikalą, remdamas savo dėstymą tarp kitko apercepcijos, váizduno 
ir savarankiško veiklumo principais; 2, kad religijos mokytojui 
šitame darbe padėtų, sąmoningai bei tikslingai, klasės auklėtojai. 
išnaudodami pasitaikančias laisvas valandas ir 3. kad išviršiniam 
auklėjimui, t.y. gražaus užsilaikymo, mandagumo ir dorovės įpro- 
čių mokslui būtų skiriamas kompetentingas asmuo ir APB lai- 
kas. (Makas ; i - 
Taigi Ep skio svieti matome, kad pratinimu sudaromi ge- 
ri doriniai įpročiai; kad doriniais pamokymais įpročiai auklėti- 
nių įsisamoninami; kad įkvėpimu įsisamoninti doriniai įpročiai, 
arba dorybės, sustiprinamos būsimam laikui. Dorinis įkvėpimas sk>- 
riasi nuo pratinimo tuo, kad nestato auklėtiniui jokių griežtų 
reikalavimų, kurių pildymas turėtų auklėtiniui pratinamosios 
reikšmės. Jis skiriasi nuo pamokymo tuo, kad yra ne tiek proti- 
nio kiek sugestyvinio, arba intuityvinio pobūdžio. Be to dorinis 
įkvėpimas, atsisakąs nuo griežtų reikalavimų ir autoritetingų pa- 
mokymų pereina labiau į grynai žmogiškąjį ir net draugiškąjį auk- 
lėtojo ir auklėtinio bendravimą, kuris turi auklėtiniui didelės 
reikšmės kaip tik todel, kad jis nėra pagrįstas jokia moraline 
prievarta. Ir štai dvi pagrindinės dorinio įkvėpimo priemonės yr: 
auklėtiniui: pirma, auklėtojo patarimas ir, antra, geras pavyz- 
dys. Patarimas yra siekiamoji įsakinėjimo riba, kur jsakinéjimas 
nustoja savo formalinio privalomumo. Esant auklėtinio pasitikeji-- 
mui savo auklėtojų, įteigiamasis patarimas yra viena iš šekmin- 
giausių dorinimo priemonių. y i i ; 
Pavyzdys semia savo reikšmę visų pirma iš sugestyvinés vaiz- 
dumo prigimties. Yra žinoma iš psichologijos judinamoji vaidinių 
galia. Kiekvienas pavyzdys jau savo konkretine išvaizda palieka 
auklėtinio sieloje mažiau ar daugiau ryškų vaidinį, kuris turi 
visuomet atatinkamos judinamosios galios. Jei atsižvelgsime dar 
į jaunimo ir ypač vaikų palinkimą pamėgdžioti vyresniuosius savo 
pasielgimais, tai aiškiai suprasime labai didelę gero pavyzdžio 
role. Todel auklėtojas turi tiesioginės prievolés: ne tik pašalin- 
ti nuo auklėtinio akivaizdos blogus pavyzdžius, bet ir patiekti 
jam gerų pavyzdžių tiek savo pasielgimais, kiek ir paakinimais į 
kitų Žmonių gerus pavyzdžius, kurie tarp kitko gali būti patiria- 
mi iš didžiųjų Žmonių bijografijų ir šventųjų gyvenimų. 
Pereidamas prie trumpos drausminimo priemonių apžvalgos,pi. - 
moje vietoje turiu šį ta pasakyti apie auklėjamąją priežiūrą.Aci- 
lėjamoji priežiūra yra auklėtojo susirūpinimas fiziniu.bei dvas* 
niu auklėtinio saugumu ir jo sugebėjimu pergalėti savo išsivyst; - 
me užtinkamas kliūtis. Todel auklėjamoji priežiūra reikalauja nuo 


o TA . “r A 4 = ugs 
> „p Mai det „i "E au PR 
, < a m a 
= 163 = 


auklėtojo, kad jis ne tik pašalintų nuo auklėtinio visus pavojus, 
kurių gali būti pastarojo gyvybei, sveikatai, dorovei ir šiaip jau 


materijalinei bei dvasinei gerovei, bet ir padėtų auklėtiniui rei- 
kiamu būdu pergalėti einančias iš nuošalio įtakas ir jame pačiame 
„kylančius sąmonės bei valios pasipriešinimus. Kitaip tariant, ga- 
"lima kalbėti apie neigiamąją ir teigiamąją priežiūrą, iš kurių 
pirmoji neigiamuoju būdu padidina fizinį bei dvasinį auklėtinio 
saugumą, o antroji teigiamuoju būdu padeda auklėtiniui pergalėti 
"kliūtis, ateinančias jam iš viršaus ir iš vidaus. 
Nėra abejonės, kad auklėjamoji priežiūra yra apskritai reika- 
„linga: ar galima, pav., palikti be auklėjamosios priežiūros einan- 
tį mokslą jaunimą, nesirūpinant į kokius pasilinksminimus, kinema- 
tografus, teatrus jis lankosi, kaip jis elgiasi per vadinamąsias 
vakaruškas, ką jis skaito, su kuo draugauja, kuo gyvena, kuo pa~ 
sismagina, kuo kankinasi ir t.t.? Palikti jaunimas be geros auklė- 
jamosios priežiūros visuose panašiuose atsitikimuose reiškia tą 
pat, ką duoti kūdikiui peilis, tiesiai tariant, reiškia nusižengi-- 
mes e a e ; ! 
Bet jei auklėtojui privalu susirūpinti faktinuoju priežiūros 
reikalu, tai nemažiau yra svarbu, kad jis susirūpintų tinkamu prie- 
"žiūros supratimu ir jos deramu taikymu auklėtinio gyvenimui bei 
veikimui. Geriausia auklėjamoji priežiūra yra ta, kuri pati neju- 
čiomis susidaro, auklėtojui laisvai bendraujant su auklėtiniais. 
Užtat šnipinėjanti, netaktingai įtarinėjant, ryškiai išeinanti aikš- 
„bės ir todėl įkyri priežiūra gali ne tik nepasiekti savo tikslo, 
"bet dargi turėti nelemty išdavų. Taigi priežiūros naturalumas,dis- 
kretiškai plaukiąs iš auklėtojo laisvo bendravimo su auklėtiniais 
yra pagrindinė geros priežiūros savybė. Reik vis delto pripažinti, 
"kad auklėjamoji priežiūra negali būti visiškai įglausta į auklėto- 
jo bendravimą su auklėtiniais. Tokiais atvejais priežiūra turi bū- 
ti kuo daugiausiai diskretiška ir sykiu kuo daugiausiai atstojama 
atsakomybės jausmo žadinimu jaunime. Pagal atsakomybės jausmo įsi- 
galėjimą galima spręsti, kiek dera sumažinti priežiūra, vaduojan- 
tis pasitikėjimu. Apskritai yra labai svarbu, kad auklėtojas suge- 
bėtų palengvél ir nuosekliai silpninti savo priežiūrą sulig tuo, 
kaip auklėtinis papranta elgtis gera valia ir su aiškiu atsakomy- 
bės jausmu. Kitaip tariant, auklėtojo priežiūra nuosekliai turi 
vesti prie to, kad pats auklėtinis įprastų būti pats savo gyveni- 
mo bei veikimo pristovu. Nesiskaitant su šita geros auklėjamosios 
priežiūros naturalia tendencija jaunimo brendimo eigoje, priežiūra 
gali ptiekti priešingų išdavų, kurios buvo pageidaujamos. 
Drausminime priežiūra tesudaro vien paruošiamąjį laipsnį „Draus- 
minimas tikra šito žodžio prasme prasideda nuo drausmės taikymo. 


% 


- 184. T doit 

-- Bet ir pačioje drausméje yra dar du skirtinu laispniu, iš kurių 
vienas ankstybesnis vadinamas numatomosios, arba preventyvinės. 
"drausmės vardų, o antras vėlesnis - baudžiamosios, arba represyv: 
nės, drausmės vardu. Numatomoji. drausmė stengiasi neprileisti pri: 
iškrypimo iš tiesaus kelio, tuo tarpu kad baudžiamoji drausmė pa- 
sireiškia dažniausiai jau tada, kai iškrypimas yra įvykęs. 

Vienas pagrindinis drausmės principas yra tai, kad juo geriau 
yra sutvarkyta numatojomi drausmė, juo mažiau yra reikalo griebtis 
baudžiamosios drausmės priemonių. Iš čion auklėtojui plaukia prie- 
volė rūpintis taip sutvarkyti numatomąją drausmę, kad baudžiamoji 
drausmė faktinai būtų kuo mažiausiai reikalinga. Antras pagrindinis 
"drausmės principas yra tai, kad sulig auklėtinio brendimu išvirši- 
„nė drausmė, primetama jam iš viršaus auklėtojo autoritetu, turi 
virsti išvidine drausme, pačio auklėtinio apsprendžiama iš vidaus. 
Tarp kitko šitas principas reikalauja, kad grasmės ir drausmės bū- 
das būtų atatinkamai keičiamas sulig doriniu auklėtinio brendimu. 
Grasmė, esanti iš pat pradžios konkretinė ir įteigiamai pareikšta 
auklėtiniui, ilgainiui turi tapti bendresne ir tyliai prileidžia- 
ma auklėtinio gyvenimo bei veikimo santvarkoje. Panašiai bausmė, 
esanti iš pradžios labiau išviršinė ir pasireiškianti konkretiné- 
"mis lytimis, ilgainiui turi pasidaryti labiau išvidine ir pasirei.- 
kianti bendro papeikimo lytimis; taip kad galutinoje sąskaitoje pa~ 
prasta bausmės rūšimi būtų pačio auklėtinio sąžinės priekaištas, 


B 


reikalaująs blogo pasielgimo atitaisymo. Taip faktinai pasireiški. 
"nuoseklus ėjimas nuo išviršinio drausminimo prie išvidinio draus- 
minimosi. y 

Stai trumpa dorinimo priemonių apžvalga. Jei jos. nepakanka,kad 
galima būtų turėti tikslus supratimas apie šitas priemones, tai no- 
rėčiau tikėti, kad jos pakanka, kad galima būtų įsitikrinti, kaip 
yra svarbus gilesnis dorinimo priemonių ištyrimas. 


Pereinant prie dorinimo veiksnių, reik pasakyti, kad plačia 
prasme ugdomuoju veiksniu yra visa tai, kas sąmoningai ar nesąmo- 
ningai tiesioginiu ar netiesioginiu būdu turi teigiamosios ar nei- 
giamosios veikmės ugdymo objektui, kuriuo yra auklėtinis. Ugdomie- 
ji veiksniai esti pašauktieji ir pripuolamieji. Pašauktieji yra 
veiksniai, kurie iš pačios dalykų eigos turi vgdomosios valdžios ir 
ugdomųjų prievolių. Tokiais ugdymo veiksniais yra šeima, valstybė, 
Bažnyčia, mokykla ir pedagogai. Pripuolamieji yra ugdymo veiksniai. 
kurie kad ir turi šiokios tokios faktinos veikmės naujųjų kartų u:-- 
dymui, vis delto nėra prie tokio ugdymo pašaukti pačia dalykų eig. 


- 165 - 


ir dažniausiai veikia į naujųjų karių išsivystymą be sąmoningumo 
ir tikslingumo, be ugdomosios valdžios ir ugdomyjy prievolių. To- 
kiais pripuolamais ugdymo veiksniais yra, pav., draugų bendravimas, 
visuomeninė aplinkuma su jos kultūra, net gamta ir kiti dalykai. 
Asmenys, priklausą prie pašauktų jų ugdymo: "veiksnių ir samoni: 


T 8al varą ugdomą jį. darbą, yra ugdymo veikėjai. Taigi ūgdymo , veike jo 
-tesudaro: vieną "tik dalį pašauktųjų ugdymo, veiksnių, būtent. tafi 


kurią sudaro gyvi žmonės. Ugdymo veikėjais yra faktinai šeimoje ti 
vai, mokytojai - pedagoginio personalo. nariai, mokomojoje Bažnyčio- 
je — jos deleguojami ugdymo reikalams atstovai. 

Dorinimo atžvilgiu reik visų pirma konstatuoti, kad joks ugdy- 
mo veiksnys ir juo labiau veikėjas negali būti abejingas dorinimo 
reikalams, Pedagogas, turįs viltį pasilikti neutralus dorinio auk- 
lėjimo atžvilgiu faktinai save apgaudinėja, nes jis tokiu negali 
būti jau vienos tik tarpasmeninės difuzijos dėsnio déliai. O jei 
joks pedagogas negali būti neutralus dorinimo atžvilgiu, tai jam 


„susidaro tiesioginės prievolės rūpintis, kad jo įtaka dorinimui bū- 
„tų sąmoningai teigiama. Žodžiu tariant, kiekvienas mokytojas turi 


tiesioginės prievolės būti sąmoningai aktyviu dorinimo reikale. 
Kitas principas, kuris yra artimai surištas su pirmuoju, lie- 

čia auklėjamųjų įtakų derinimą. Jei visi ugdymo veikėjai privalo 

turėti dorinamosios veikmės savo auklėtiniams, tai savaime aišku, 


kad šita veikmė turi būti suderinta solidarumo reikalavimu. Dvi auk 


lėjamosios įtakos, priešįaraujančios viena antrai, ne tik viena an“ 


rą silpnina, bet dargi ardo doros. sąmonę auklėtinyje ir todel jį 


demoralizuoja. Žodžiu tariant, atskirų ugdymo veikėjų auklėjamosi“. 
įtakos turi būti harmoningai solidarios. 

Remiantis iš vienos pusės faktu, kad joks ugdymo veikėjas ne- 
gali būti neutralus dorinio auklėjimo atžvilgiu, o iš antros pusės 
reikalavimų, kad visos auklėjamosios įtakos būtų solidariai suhar- 
monizuotos, privalu padaryti visai teisėtai išvada, kad dorinimo 


atžvilgiu privalo būti sąmoningai suderintos visos pašauktųjų veiks- 


nių pastangos. Vadinasi, šeima, mokykla ir Bažnyčia privalo soli- 
dariai sutarti doriniame naujųjų kartų auklėjime. Tarp kitko, tai 
reiškia, kad ir mokykloje turi būti harmoningai ir solidariai sude- 
rintas mokytojų dorinimasis veikimas su šeimos ir Bažnyčios įtako- 
mis. Mano giliu įsitikinimu to pilnai tegalima būtų atsiekti vien 
mokyklų sistemoje, suorganizuotoje pagal pasaulėžiūras tėvų, kurie 


leidžia vaikus į mokyklas. Tai reikštų tarp kitko, kad katalikai tu- 


rėtų savo konfesines mokyklas... Juk harmoningo solidarumo nebus auk- 


„lėjime tiek tada, kai tikintieji tėvai siųs savo vaikus į priešin- 


gas religijai mokyklas, kiek ir tada, kai priešingų religijai tėvų 
vaikai bus per prievartą siunčiami į konfesines mokyklas. Deja,sun- 


- 166 - 


ku dar numatyti, kada Lietuvos katalikai galės turėti tik sau. kon-- 
fesiniu būdu suorganizuotas mokyklas, ir todel tenka katalikams 
mokytojams kiek galint taisyti dabartinės mūsų mokyklų sistemos 
trūkybes. i 
Visų pirma dera stengtis sudaryti tarp vienos mokyklos moky-- 
tojų kuo didžiausias dorinis solidarumas bent prigimtosios visiems 
maž daug priimtinos, doros atžvilgiu. Tačiau mūsų laikais tai nė- 
ra lengvas dalykas. Solidarumo stoka gali pasireikšti kuo mažiau- 
siai dvejopu būdu. Pirma, mokytojai gali įvairiai suprasti auklė- 
jimo reikalą ir stengtis konkuruoti tarp savęs įgyjant dorinę įte“. 
pas savo mkinius. Antra vertus, mokytojai gali sąmoningai diskre-- 
dituoti vieni kitus mokinių akyse. Iš tikrųjų mokytojų kolegija 
turi būti pedagoginio bendradarbiavimo draugija, kurioje kiekvie- 
nas atskiras narys galėtų naudotis kitų narių išsilavinimu, paty- 
rimais, nepaliaujamomis studijomis, užsidengimu prie aukštųjų pe- 
dagogijos idealų. | 
Savitarpinis mokytojų solidarumas gali būti pavadintas hori- 
zontaliniu. Šalia jo reik dar skirti vertikalinis solidarumas,pri- 
valomas tarp šeimos, mokyklos ir Bažnyčios. Šitam pastarajam soli-- 
darúmui nustatyti mokyklos gyvenime dalyvauja iš vienos pusės tė- 
vų komitetas ir jo atstovai, siunčiami į pedagogų tarybas, o iš 
antros pusės - Bažnyčios atstovas, religijos mokytojo, arba kape- 
liono asmenyje. Jei tėvų atstovas paprastai nėra moky tojas. pedago- 
gas, tai iš antros pusés Bažnyčios atstevas nėra tik mokytojas pe- 
dagogas. Bet ir vienu ir antru atveju dorinio auklėjimo reikalai 
privalo būti pagrindiniais susirūpinimo dalykais. Tik -artimame kon- 
takte šeimos, mokyklos ir Bažnyčios atstovai tegali surasti sekmir. 
g4 priemonių faktiniam solidarumui nustatyti tarp visų šitų dori- 
nio auklėjimo veiksnių. Mokytojams išpuola šitame dalyke prisiimti 
ant savęs inicijatyvos našta ir pusiausvyros išlaikymo rúpesnis. 
Vaduojamoji rolė tenka irgi mokytojams vaidinti reguliavime 
veikmės tokių pripuolamųjų dorinio auklėjimo veiksnių, kokiais yra 
iš vienos pusės organizuotas mokinių bendravimas mokykloje ir už 
mokyklos sienų ir iš kitos pusės visuomeninės aplinkumos įtaka, 
Negali būti abejonės, kad savitarpinė draugų įtaka yra labai 
stiprus auklėjimosi bei lavinimosi veiksnys. Draugiškumo reikalas 
yra visai prigimtas žmogui, ir todel būtų visai neracižonalu steng- 
tis užstelbti jaunime čraugiškumo jausmus bei įpročius tik todėl, 
kad draugiškumas kartais veda jaunimą į blogą. Todėl irgi auklė- 
tojas, kuris net paskatina ar toleruoja auklėtinio nusidėjimus 
prieš draugiškumą, pats nusideda prieš dorinio auklėjimo taisykles. 
Auklėtojas kaip tik privalo auklėti jaunime draugiškumo dorybes. 
"Bet sykiu šita auklėtojo prievolė yra surišta su kitomis prievolė- 


- 167 - 
mis, kuriomis yra, pirma, reikalas rūpintis tinkamų draugų parin-- 
kimu savo auklėtiniams, antra, reikalas išaiškinti, kas yra gerai 
suprastas draugiškumas, ir, trečia, reikalas patiekti susidrauga- 
vimui teigiamyju objektų, kurie galėtų palenkti draugiškumą į ge- 
rą pusę. Faktinal net pasirodo, kad tasai pripuolamas dorinimo 
veiksnyš, kuriuo yra savitarpinė draugų įtaka, pagrįsta draugišku- 
"mo jausmais, turi nuosekliai vesti prie jaunimo susidraugavimo 
draugijose, turinčiose auklėjimosi bei lavinimosi tikslų: Čion pri- 
klauso taip pat mokinių savivaldos, kurios, tinkamai a a yeg po 
"mokytojų priežiūra, gali būti drausmės, atsakomybės jausmo ir sa- 
varankiškojo veiklumo mokykla. 

Kitas svarbus: pripuolamas auklėjimo bei lavinimo veiksnys,ku= 
riuo reik mums dar kiek susidomėti, yra visuomeninė aplinkuma.Aié- 
ku, kad visuomeninė aplinkuma turi didžiausios sugestyvinés,kartais 
nenugalimos, įtakos Žmogaus gyvenimui; “ir kad ypatingai stipriai 
'ji nujaučiama ugdomajame laikotarpyje“. Tuo tarpu, jei dairysimės 
aplinkui, kad kritingai' galėtume nustatyti, kokia“ visuomenės aplin- 
kumos nuotaika susidaro mūsų laikais, tai turėsime konstatuoti Taks 
tą, kad, bendrai imant dalyką, visūomeninšs aplinkumos“ nuotaika 
turi savyje daug daugiau neigiamo, negu teigiamo. Norint'vienu ti“ 

„e žodžiu nusakyti tą pakraipą, kuria dabar eina vadinahasis kultū- 
ringas pasaulis, reikės kalbėti apie šito pasaulio vis augančią 
dechristijanizaciją.“Ir iš tikro pakanka atsižvelgti į tai, kas 3. 

- tame kultūringame pasaulyje yra išviršiniu dorovės barometru, kai 
auganti masėse dechristijanizacija būtų nė kiek neabejotina. Pavy z- 
džiais čia gali tarnauti- laikraščių etika,” kinematožrafai ir šiaip 
jau prieinamas masėms nenen mada apsirėdyme dan: pasilinksminimuose, 
-reklama ir t.t. i 

Sykiu reik stebétis, kad žmonės, kartais net neblogų norų ir ne~ 
menkiausio nusistatymo,nemato,"ka visa tai reiškia, ir leidžia sau, 

'pav., dalyvauti moderniuose šokiuose, kurie yra skolinami iš lau- 
kinių žmonių ir faktinai atvaizduoja blogai užmaskuotą Yytinji or- 
gijazmą; arba leidžia sau rédytis ir vartoti kosmetiką būdais, ku- 
rie prieštarauja elementarinés etikos taisyklėms. Ir kas yra ypa- 
"tingai stebėtina, tai tas nepaprastas greitumas su kuriuo beprotis- 
ka mada, pamėgėdžiojanti laukinių žmonių įpročius, gali įsigalėti 
visuose kultūringo pasaulio kampeliuose, pavėluodama kiek vadina- 
muosiuose nekultūringuose užkampiuose, kur Žmonės turi kiek daugiav 
prigimtosios doros jausmų. | 

"Tokiose aplinkybėse visai teisėtas klausimas, kokiu būdu bręs- 
tas jaunimas gali įsigyti'tokio atsparumo, kad galėtų savo gyveni-- 
me išlaikyti tą elgimosi liniją, kurios reikalauja krikščioniško,. 


- 168 - 
pasaulėžiūra.- Būtų visai najyvu manyti, kad jaunimo izoliavimas 
nuo nepageidaujamos visuomeninės įtakos (faktinai niekados pilnai 
neįvykdomas) ir draudimas jam domėtis ir turėti reikalo su neigia- 
mosiomis visuomeninic gyvenimo apraiškomis yra vienintėlės sek- 
mingos priemonės kovoje su sugestyviniu visuomenės aplinkumos psi- 
chozu. Iš tikrųjų tik tvirtai auklėjama harmoninga doriné asmeny- 
bė, sąryšyje su visa dorinio auklėjimo organizacija, tegali turė- 
ti reikiamo atsparumo visuomeninei neigiamai įtakai. Šitam reika- 
lui ypatingos reikšmės turi trys dalykai: l. sąmoningas auklėti- 
nio kritingumas gyvenimo pakraipoje, 2. sugebėjimas auklėti sava- 
rankiškojo veiklumo priemonėmis ir 3. telkinimasis į organizuoto 
gyvenimo lytis su vienodai nusistačiusiais žmonėmis, tarp kitko, 
tikslu kevoti su neigiamąja visuomeninės aplinkumos įtaka. 


Štai labai trumpai nusakyta dorinic auklėjimo struktūra, arba 
sąranga, taikytina dorinimo reikalui mokykloje. Šitos sąrangos 
užbrėžimu iš tikrųjų tik plačiai yra sastatyta dorinimo problema 
mokykloje su metodologiniu paakinimu į svarbiausius dorinimo dal;-- 
kus. Ji nurodo, kokiu būdu privalu eiti prie,dorinio auklėjimo or- 
ganizacijes mokykloje, nors vienoje, kad ir.ilgesnėje, paskaitoje 
negalima buvo prieiti prie smulkesnių ir labiau konkretinių klau- 
simų, kurie turėtų tiesioginės reikšmės derinimo praktikai. 

Palikta taip pat nuošalyje daug konkretinių dorinimo uždavi- 
nių, kuriais, pav., yra seksualinis auklėjimas, auklėjimas tvar- 
dymuisi, meteriškumo in vyriškumo auklėjimas, auklėjimas šeimi- 
niam gyvenimui, visucmeninis auklėjimas, auklėjimas socijaliniam 
ir politiniam veikimui ir t.t. Faktinai kiekviename konkretinia- 
me dorinimo uždavinyjs atatinkamai pritaikomas bendrojo dorinio 
metodas tame nuoseklume, kuris buvo pravestas šioje paskaitoje. 
Pav., mokytejas auklėtojas nori nuosekliai ir sąmoningai nusista- 
tyti tekiame svarbiame jaunimo dorinimo uždavinyje, kokiu yra sek- 
sualinis auklėjimas. Toks mokytojas turėtų visų pirma nusimanyti, 
kad atskirane konkretiniame dorinimo uždavinyje tikslu yra jau ne 
bendrieji dorinimo tikslai, bet tai, kas yra vadinama atskiromis 
dorybėmis. Seksualiniame auklėjime siekiamasis tikslas, arba ata-- 
tinkama dorybė, yra skaistybė. Žinant pedagoginę vertybę, kuria 
yra čia skaistybės dorybė, kaipo tikslas, auklėtojui išpuola to- 
liau eiti prie reikiamų seksualinių auklėjimui sąlygų. Aišku,kad 
bendra sąlyga čia yra tvirto būdo, jautrios sąžinės ir pilnos 
aukštųjų jausmų širdies auklėjimas tuo tarpu kad specialiomis są- 
lygomis yra fizijologinė, psichologinė ir visuomeninė higijena, 


a o E S A A 


- 169 = 


* palanki skaistybės dorybei. Nustačius sąlygas reik eiti prie var- 
totinų priemonių. Čia dera susiprasti, kaip, tinkamu šitam Speci- 
"jaliam reikalui būdu, turi būti taikomi: pratinimas, pamokymas, 
"įkvėpimas, priežiūra, numatomo ji bei baudžiamoji drausmė. Pagaliau 
"auklėtojui reikės susirūpinti, kaip solidariai turi seksualiniame 
| aukléjime pasireikšti šeima, mokykla ir Bažnyčia. - Neabejoju, kad 

mokytojas, apdirbęs pagal nurodytą schemą, pav., praktikinius 
"Foersterio nursdymus, jau turés pakankamai ARMOR TIRO dls de 
seksualinio auklėjimo klausime, 

Nusimanant apie bendrą dorinimo sąrangą mokykloje ir apie jos 
pritaikymą atskiriems dorinimo uždaviniams, pravers pasakyti ke- 
letą žodžių apie visai ypatingą dorinimo. uždavinį, kurį esu pava- 
dinęs stbaigiamusju uždaviniu ne tik ta prasme, kad juo privalo 
baigtis visa dorinimc eiga, bet ir ta prasme, kad juo turi būti 
atbaigiamai papildomas kiekvienas atskiras dorinimo uždavinys. Bū- 
tent, šitą atbaigiamąjį dorinimo uždavinį sudaro sąmoningos pastan- 
gos nuosekliai išlaikyti kiekviename dorinimo darbe tendenciją nuo 
dorinimo prie dorinimosi. Auklėtojas, kuris nenusimano apie šitą 
tendenciją ir jos nevykdo savo. auklėjamajame darbe, iš tikrųjų ne- 
nusimano apie svarbiausiąjį dorinimo dalyką ir faktinai neatsiekia 
dorinimo tikslo. i šitą tendenciją buvo jau ne kartą minėta,ir 
"reik tik iš suminstu apie ja dalykų padaryti bendra išvada. 

Buvo, pav., sakyta, kad pratinimas turi vesti prie. pačio jauni- 
mo pratinimosi; kad autoritetingas pamokymas turi būti papildomas 
iš auklėtinio pusės pažinties sudarymu pagal savarankiškojo veik- 
lumo principą; kad autoritetingas įsakinėjimas turi pereiti į drau-- 
. giškąjį patarinėjimą sulyg tuo, kaip auklėtinis bręsta; kad prie- 
Žiūra turi nykti sulig didėjimu jaunime atsakomybės jausmo; kad 
išviršinė drausmė, paremta auklėtojo autoritetu, turi pasikeisti 
išvidine drausme, pagrįsta doriniu auklėtinio supratimu, ir t.t. 
Apibenrinant nurodomą visuose šiuose atsitikimuose tendenciją, ly- 
gu pasakyti, kad dorinis auklėjimas turi stengtis pereiti į dori- 
nį auklėjimąsi ir tuo pačiu pasidaryti nebereikalingu. Taip, auk- 
lėtojas privalo stengtis pasidaryti savo auklėtiniui nebereikalin- 
gu, kaipo auklėtojas, nors privalo pasidaryti tam pačiam auklėti- 
niui labai pageidaujamas, kaipo draugas patarėjas. Jei auklėtojui 
nėra pasisekę prie šio prieiti, t.y. jei jis išleidžia plačią vi- 
suomeng neišauklėtą į subrendusig asmenybę auklėtinį ir sykiu nė- 
ra Šitam auklėtiniui pageidaujamas, kaipo draugas patarėjas, jis 
nėra tinkamai atlikęs savo dorinamojo uždavinio. 

Iš šito matyti, kad tuo atveju, kai mokyklos mokytojai nusi- 
skundžia savo auklėtiniais, jie faktinai išduoda sau, kaipo auklė- 


- 170 — 


tojams, testimonium paupertatis. Auklėtiniai yra. tokia,. kokiais 


yra auklėtojai savo profesijos rolėje. Todel auklėtojai savo vi“ 
"sumeje neša didelę atsakomybę už savo auklėtinių gyvenimą ir vei- 
„kimą plačioje visuomenėje. Jiems žymioje dalyje pridera garbė už 

: savo auklėtinių dorinius laimėjimus; bet jiems irgi priklauso žy- 
«„mioje dalyje pasmerkimas už savo auklėtinių nusižengimus. Su ši- 
tokios atsamybés sąmcne mūsų mokyklų auklėtojams dera prieiti prie 
dorinimo praktikos mokykloje, nepamirštant irgi dorinimo“ teorijos, 
kuri yra ne kas kita, kaip visos eilės kartų kodifikuojamas paty- 
rimas. Pasakyti tai laikiau savo profesine prievole akivaizdoje 
*o fakto, kad mūsų mokyklos dorinimo' atžvilgiu stovi labai neaukš- 
tai. Tuo tarpu katalikai mokytojai iš savo prigimties yra pašauk- 
"ti. sąmoningai. prisiimti sunkią, bet garbingą pareigą pagerinti mo- 
kytojų padėtį dorinimo atžvilgiu ir tuo pačiu: laimėti jaunimą är 
sykiu su IRo: - Agote] sav; aukštiėms: idealėms. 


aa Pedagogische Psyc 


t 

— 

logie (trečias tomas). a pr 
naudotinas, tik k E 


LO 
ia tiek per. platús. 


al 
Neužšies“ Teoretische Pedagogi k und allgemeine Didaktik, (Dorinimo 
„mokslui nedaug medžiagos). 


pelė Lehrbuch der Pedagogik. 


aca „Filosophische Pedagogik - sistemingai SEE ML veika- 
: las. Iškeliamos naujos ir jdomios PRESOS: e kiek 
sunkoka. 


„Hoffmann, Handbuch der Jugendkunde und Jugenderziehung. Taip. pat 
panaudotinas ix antras šio autoriaus veikalas: Die.Er-' 
ziehung der Jugent in der Entwiklungs jahren. 


“Foerster, ~ Jo visuose veikaluose galima rasti šiam tikslui me- 
„džiagos. Jo pedasogikos.pagrindai nėra suformuluoti jo- 
kiais principais, tačiau labai naudingi. Ypač patartini 
šie jo veikalai: i 

Jaunuomenės auklėjimas, 

„ Auklėjimas ir auklėjimasis, 

Lebensfükrung, 

Schule und Charakter, 

Seksualė etika ir seksualė pedagogika, 

Politische Etik und pclitische Pedagogik. 


O LTB LII ND FI 


Be to patartina versksityti „Lietuvos Mokykloj" prof. 
St. Šalkauskio ir prof. Pr. D-vydaičio straipsnius. 


cc e ENEE e rm 


| 


"m 


IEA 4422 AesLomar ftg c Alė “d usins 


Y 


į + Zr 
T ls des cla os alesevobe 
a > kios karvasies desee- pad mago aesecrlcA menisko sunkiai. | 
Č- 1 ro 
ox k Mos leales NS valias ———————, 
“LT 


tr A aa 


7 Fea o ka i WA” 


lmaleralina 


VAR «da , 


verbena forrnak aka als Formaliai calyia 


Nod | ra 7 : ps y | | = l i 
PLB, labia, f oepa Astorga | Ae 


PGR 
i 


ES A 
i E 


eva AA f, , 
y a | =, Joso És 


ALAI AA 


i | 


| 
| 
| 
| 
| 
| 


mw A A 
| E as A | Ž cehredkas 
174 | Urna Greolyslaai ” |gurrad nastika) 


A 
EF 


> | 


2 H 


p. r f P Z r 
Les UIRE RÉ IAR 


G 


AA IA MIA OR RICARD 
TŽ 


K 
` 
Yu 

N 


E A PLT A ARO PAD AJINE DR 


O ANNA E 


54 PIAS "4 paga y € lert Coreana 


a y Z5 a A r Pal E y 
/ UCLA > PIURA PE LOER AS Madonai UCR e AAA IA 
j y ATA 
"4 P 
= 0 A LL S ; —————— mm ——— is 
(Y nr AS . H 
DE a E E y A E > L qa. r A fi f- 2 , z 2 Ė A 
pA i LMSA Al AK f 1 PRALE O PAKERE ara ala | ser 24 = OLD PASÉIS 
ADE i e ad Y ; PE F / 4 Y PEC [ECTS A 
PGLPU VAZ 4 i | LS ; ; . 


mastų IAE 


AJO AG NAS 


Ivitiinonas 4 alyvas | 


4 d Ji 4 “B “ E s 4 A 
f A Li maps “y aplan IAA, diia ma-t 
nina; ad El zuskiibgriag|) “e w 
Aina x S sf dl aktų a A mecha D Llene dhaniais 


G teksto mar] ras mastų derrama As kbinimas 


A pni 
A 


3 prin 2 mag, mas, amlelanimials , molina ríe 
e/ aña oarso- qe “A ln 
ete sakajeng, y telktolo ars- a deda klyri ; piau siia | Tattuvtas. 

kas p i PARAS ¿¿radiojumas ly 
p E ` LA 2 6 i. 
bendri < lekalo alpa Y sroclinyimas 
tatesonas M anadir > 
tl likolo anteml g gynted 
aiii],